„Šio atsakomojo vizito tikslas – pristatyti ministrei Lietuvos sveikatos sistemą. Jų delegacija lankysis valstybinėse ligonių kasose, universiteto klinikose, mažose ligoninėse, Švenčionių rajono ligoninėje, privačiam sektoriuje ir galės susipažinti su esama situacija Lietuvoje“ – teigė V.Andriukaitis. Lietuvos Sveikatos apaugos ministras taip pat paminėjo, jog šiandien vykusių dalykiškų diskusijų su užsienio delegatais metu buvo svarstomas labai svarbus Lietuvai klausimas: ar ligonis, turintis daugiau pinigų, gali gauti geresnį gydymą (t.y. daugiau ir geresnių medikamentų, gydymo aparatūros ir kt.)
„Vokietijoje veikia valstybinis ir privatus draudimas, tačiau šioje šalyje tokios diskusijos, kokios vyksta Lietuvoje, yra neįmanomos. Gydymas ten dengiamas iš valstybinių kasų, ir visoje šalyje galioja vienodas gydymo standartas. Jeigu ligonis pateko į ligoninę ar ambulatoriją, jam paskiriamas tas pats gydymas, nepriklausomai nuo to, kokiu draudimu jis apsidraudęs“ – teigė V.Andriukaitis. Ministras pabrėžė, jog ligos atveju pacientas dėl savo finansinės padėties nėra diskriminuojamas. Solidarumas – pamatinis Vokietijos sveikatos apsaugos sistemos principas, ir ši praktika yra sektina Lietuvai.
Vokietijoje egzistuoja griežtas ligoninių tinklo planavimas: „Įstaigos negali būti steigiamos, jeigu jų teikiamų paslaugų tame regione nereikia, - teigia V.Andriukaitis.
H.Taubert, pristatydama Vokietijos sveikatos apsaugos sistemą, teigė, jog privataus sveikatos draudimo poreikis šalyje kilo ne dėl to, kad kai kurie pacientai norėjo gauti geresnį gydymą, bet dėl to, kad tam tikros gyventojų grupės nebuvo aprūpintos valstybiniu sveikatos draudimu. Taigi, buvo siekiama užtikrinti, jog visos gyventojų grupės turėtų teisę į šią socialinę apsaugą. „Svarbiausia, kad visi pacientai, nepriklausomai nuo to, kokį draudimą turi - valstybinį ar privatų, - gautų tokį patį gydymą“ – akcentavo H.Taubert.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog Vokietijoje egzistuoja griežtas ligoninių tinklo planavimas: „Įstaigos negali būti steigiamos, jeigu jų teikiamų paslaugų tame regione nereikia, - teigia V.Andriukaitis – „Ir niekas nemano, kad tai pažeidžia laisvą konkurenciją. Įstaigų teritorinis planavimas patvirtinamas ministerijos lygmeniu“.
Į viešos diskusijos metu užduotus klausimus, koks yra valstybinio ir privataus draudimo įmokų skirtumas bei kokia yra draudimo lėšų vartojimo tvarka, H.Taubert atsakė, jog įnašai priklauso nuo pajamų: pusę pajamų sumos moka darbuotojas, likusią dalį - darbdavys: „Privačiam draudimui daugiausiai priklauso tarnautojai: 50 proc. įnašo apmoka valstybė, kitą 50 proc. jie apmoka patys“. Kadangi, ligos atveju, privataus draudimo įnašas didėja, šį draudimą noriau renkasi jauni, sveiki žmonės, tuo tarpu, ligoti ar ypač lėtinėmis ligomis sergantys asmenys dažniau renkasi valstybinį sveikatos draudimą.
Vokietijoje sveikatos draudimo lėšų paskirstymo tvarka veikia tokiu principu: visos valstybinio sveikatos draudimo įmokų lėšos suplaukia į sveikatos fondą, ir šis fondas, lėšas už suteikiamą gydymą paskirsto ligoninėms per ligonių kasas. „Tokiu būdu sveikatos fondo lėšos leidžia išlyginti finansavimą visose žemėse, kuriose yra skirtumai tarp gyventojų pajamų ir surenkamų mokesčių“ – teikia H.Taubert. Privataus draudimo atveju, pacientas pirmiausia turi sudaryti su ligonine sutartį. Tada privatus sveikatos fondas perveda lėšas, ir tik tada pacientas gali gydytis. „Svarbu suprasti“ - pabrėžia V.Andriukaitis, - „Jog nepriklausomai nuo to, ar tai valstybinis, ar tai privatus draudimas – gydymas yra vienodas. Taigi, nėra galimybės piktnaudžiauti, primokėti už geresnį gydymą“.
Sveikatos apsaugos ministerija teigia ir toliau ketinanti tęsti bendradarbiavimą su Tiūringijos žemės vyriausybe. Planuojama keistis ne tik delegacijomis, specialistais ir technologijomis, bet ir universitetų bei ligonių gydymo praktika.
