Nors, tarkime, vertybinių klausimų srityje, padaryta ne viskas, kas žadėta, V.Čmilytės-Nielsen teigimu, būtų netikslu sakyti, kad žmogaus teisių, demokratijos stiprinimo srityse nepasistūmėta.
Ji minėjo, kad išspręsta asmenvardžių rašyba, klausimai dėl moterų reprodukcinių teisių, pakeista Konstitucija, jog į Seimą būtų galima kandidatuoti nuo 21 metų amžiaus.
Kalbėdama apie civilinę sąjungą, Seimo pirmininkė atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio projektas pirmą kartą įveikė pateikimo parlamente stadiją.
„Kalbant apie greitesnį jo kelią Seimo salėje, reikia konstatuoti, kad palaikymas jam yra trapus. Ta prasme, kad balsai skyla kažkur per pusę. Ir mes turime tokią Seimo sudėtį, kokią turime.
(...) Priežastis yra labai paprasta – tai aritmetika, balsų aritmetika. Lygiai tą patį pasakyčiau ir apie Stambulo konvenciją“, – interviu videolaidai „15/15“ sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Intensyvūs metai
– Pradėkime nuo to, kokie buvo šie dveji metai? Nes tiek valdančioji koalicija, tiek šios kadencijos Seimas, tiek Vyriausybė jau skaičiuoja dvejus metus.
– Šie metai buvo, be jokios abejonės, intensyvūs.
Jie buvo turtingi išbandymais – išbandymais ne gerąja prasme, o tokiais, kurie mus vertė spręsti tokias problemas, kurių iki šiol neturėjome patirties spręsti. Ir manau, kad tą darėme gan sėkmingai, sutelktai.
Tačiau, žinoma, visuomet žvelgiant atgal į didelius išbandymus, reikia galvoti. Taigi galvojame apie tai, ką galima buvo padaryti geriau.
– Pakalbėkime apie valdančiąją koaliciją. Ji vis paklibši – nežinau, ar tinkamas žodis, bet, regis, taip.
Randasi tam tikrų nesutarimų, nuomonių išsiskyrimų, tam tikrų koalicijos partnerių noro pademonstruoti raumenis prieš kitus, galbūt mažesnius koalicijos partnerius – matyt, žinote, apie kurią politinę jėgą kalbu.
Ir dažnai iš šalies stebint rodosi, kad tai meilė iš išskaičiavimo ir gana didelio, o ne iš tiesų tokio didelio noro ir susitelkimo kartu dirbti.
Tai kaip jūs įvertintumėte valdančiosios koalicijos veiklą ir ar išdirbsite dar tuos dvejus likusius metus?
– Tai visų pirma aš tikriausiai nuo pat pirmosios koalicijos bendro darbo dienos sakiau, kad nors esame, natūralu, skirtingų politinių jėgų atstovai, trijų skirtingų partijų, tuo pat metu mus siejančių dalykų yra kur kas daugiau nei mus skiriančių dalykų. Ir taip išliko iki šios dienos.
Tai aš vertinčiau mūsų bendradarbiavimą, mūsų bendrą darbą koalicijoje vėlgi kaip pakankamai rezultatyvų.
Natūralu, kad turint tiek iššūkių iš išorės ir dirbant iš esmės tikrai nesibaigiančios įtampos sąlygomis, – tą, matyt, patvirtintų bet kokioje organizacijoje dirbantys žmonės, na, emocijų pasitaiko.
Gali netgi ir pakeltų balsų pasitaikyti. Bet to aš nevertinu nei kaip kažkokių esminių konfliktų, nei, kaip ir sakiau, priežasties sakyti, kad mūsų nesieja bendri tikslai.
Taigi bendrų dalykų yra daugiau nei mus skiriančių.
– Seimo ir Vyriausybės darbe taip pat ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Ir iš tiesų tai lemia ir objektyvios priežastys, pavyzdžiui, tokios kaip COVID-19 pandemija, nelegalios migracijos krizė, karas Ukrainoje, didžiulė infliacija ir panašūs dalykai.
Bet tie patys valdantieji pripažįsta, kad kai kurios reformos strigtelėjo, kai kurie esminiai projektai, kuriuos kertiniais laikė valdančiosios koalicijos jeigu ne visi partneriai, tai bent dalis jų, nėra įgyvendinti.
Tai kaip čia viską vertintumėte?
– Aš sakyčiau, kad, kaip jūs teisingai paminėjote, pandemija ir Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuota nelegalių migrantų situacija mūsų pasienyje ir vėliau Vladimiro Putino karas Ukrainoje – tai yra tokie visa apimantys dalykai, kurie, natūralu, planuotą darbą šiek tiek vis patraukdavo į šoną. Kadangi reikėdavo didžiulį dėmesį skirti tam ir iki šiol reikia tą daryti kalbant jau šį rudenį tiek apie infliaciją, tiek apie energijos kainų šoktelėjimą.
Tuo pat metu aš matau šį tokių tektoninių pokyčių laikotarpį kaip galimybę Lietuvai. Galimybę Lietuvai būti labai matomai tarptautinėje erdvėje – mes tikrai labai gerai tą savo potencialą išnaudojame, galimybę telkti paramą Ukrainai, kas yra mūsų gyvybinis interesas, galimybę stiprinti Lietuvos saugumą nuo išorės priešų ir pavojų. Tą darome taip pat, mano vertinimu, labai sėkmingai.
Ir čia aš noriu padėkoti visoms politinėms jėgoms, nes klausimus, kurie susiję su Lietuvos nacionaliniu saugumu, gynyba, mes paprastai priimame jei ne vienbalsiai, tai beveik visų Seimo narių balsų palaikymu. Ir tai yra svarbus signalas – signalas ir viduje, ir signalas tiems, kurie galbūt labai norėtų matyti Lietuvą susiskaldžiusią, nesutinkančią dėl savo užsienio politikos ar, tarkime, saugumo politikos krypties.
Tai vėlgi netgi vertinant šiuos du iššūkių metus, aš tų šviesių momentų mūsų politiniame gyvenime matau daugiau negu dėmių. Taigi kaip parlamento pirmininkė galiu pasakyti, kad nėra nė vieno parlamento – demokratinio parlamento, kur nebūtų aštrių diskusijų. Jų reikia.
Šiandieną kalbėdama Žmogaus teisių forumo atidaryme citavau šviesios atminties Leonidą Donskį, kuris sakė, kad vienmintystė, tai yra diskusijos nebuvimas, yra lygiai tokia pati grėsmė demokratijai, kaip kaip ir daugelis kitų.
Taip, vienmintystės mes neturime, o ir neturėtume turėti.
– Prakalbote apie kertinį mūsų valstybės aspektą – nacionalinio saugumo klausimus, dėl kurių, kaip sakote, sutaria visi – ir opozicija, ir valdantieji.
Bet, štai, panašu, kad valdžios viršūnėje, kaip skelbia žiniasklaida, to nesutarimo visgi būta. Traukiasi krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška ir aiškinama, kad pasitraukimo priežastis – jo šiek tiek kitokia nuomonė, pozicija, nežinau, kaip čia pavadinti, dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje.
Esą jis kiek kitaip negu kiti mūsų svarbiausi pareigūnai skaitė komunikato, pasirašyto Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo ir mūsų prezidento Gitano Nausėdos, žodžius.
Kaip čia pakomentuotumėte? Ar tikrai to nuomonių išsiskyrimo nėra? Juolab kad ir tam tikri valdančiosios koalicijos atstovai mini, jog nėra kalbama arba Vokietijai nežinia, iš kur siunčiami galbūt kiek dviprasmiški signalai dėl brigados – ar ji turėtų būti dislokuota čia, vietoje, ar ji turėtų būti Vokietijoje, per kažkurį laiką atvykstanti ir pan.
– Esminis dalykas šioje temoje yra, kad mūsų, Lietuvos, svarbiausias tikslas – jog čia būtų dislokuota brigada, kuri būtų pasirengusi aktyviai ginti Lietuvą ir mūsų regioną.
Ir tam tikslui, kiek aš vertinu ir kiek pati dalyvauju bei susitinku su kitų valstybių atstovais, parlamentų pirmininkais, yra mūsų visų pastangos sutelktos į tai.
Kad galbūt dėl formuluočių ar stipresnių, ar nuosaikesnių pozicijų iškyla diskusijų mūsų viduje, institucijų viduje ar tarp valdžios šakų, nemanau, jog tai turėtų stebinti.
Geriausia, aišku, kad tos diskusijos vyktų kiek mažiau viešumoje ir kad susitarti galima būtų prie bendro stalo susėdus skirtingų valdžios šakų atstovams ar, kaip šiuo atveju kalbama, vienos ministerijos atstovams. Bet, matyt, tokie dalykai taip pat neišvengiami.
Man norėtųsi, kad mes visada kalbėtume stipriu, ryžtingu, jokių dviprasmybių nepaliekančiu balsu. Ypač kalbant apie mūsų gynybą ir apie esminį tikslą, kad sprendimai, kurie buvo priimti Madrido NATO susitikime, – tai yra sprendimai stiprinti rytinį NATO flangą, kurio dalimi mes ir esame, kad jie Vilniaus NATO susitikime jau būtų įgyvendinti ir kad mes galėtume fiksuoti praktinius rezultatus tų svarbių sprendimų, kurie jau priimti šią vasarą vykusiame susitikime.
Žmogiškai apmaudu dėl M.Majausko
– Didžiausias pastarųjų dienų politinis vyksmas buvo Mykolo Majausko ir konservatorių santykių nutraukimo epopėja. Kaip vertinate visą šitą istoriją?
– Tiesą pasakius, man žmogiškai apmaudu, kad toks ryškus ir jaunas politikas, kaip M.Majauskas, gerokai pablogino savo politines perspektyvas ir savo politinę ateitį kai kuriais galbūt nelabai apgalvotais veiksmais.
Bet, žinoma, tai yra iš esmės vienos politinės jėgos, mūsų partnerių, pradžioje vidaus reikalas, dabar jau šiek tiek platesnis. Tokie dalykai atsitinka.
-
Ar koalicija tvers iki galo? V.Mitalo spėjimas: tversime, bet su tam tikra paklaida
-
Aušrinė Armonaitė apie santykius koalicijoje: „Pokalbis turi įvykti“
-
Konservatoriai tampo nervus: koalicijos mažiesiems nepatinka bandymai „statyti į vietą“ ir įtraukimas į vidines dramas
-
V.Čmilytė-Nielsen ir I.Šimonytė – laisvesnės: ką veikia nesaugomos?
– O kaip konservatorių, kaip partijos, laikyseną vertintumėte? Ar tikrai M.Majauskas už savo balsavimą, kitaip nei taip pat balsavęs kolega, nusipelnė griežtesnės ir dar tokios bausmės?
