Žiniasklaidos priemonių ir ekspertų manymu, pataisos labai apsunkintų valdžios kritiką, o tai reiškia – ribotų žiniasklaidos laisvę. Kad pataisos taisytinos, šiandien pasakė ir prezidentė. „Dienos temoje“ – LRTK pirmininkas Mantas Martišius, naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Vaidas Beniušis ir buvęs atlikėjų ir įrašų gamintojų teises ginančios asociacijos „Agata“ tarybos ir Seimo narys Vytautas Kernagis.
– Pone M. Martišiau, ar Jums šitos pataisos neužkliuvo kaip galinčios apriboti žiniasklaidos laisvę?
M.Martišius: Ne, neužkliuvo. Manau, jos kaip tik yra būtinos, nes, pavyzdžiui, pačioje Europos Komisijoje ir kai buvo rengiama direktyva, pastebėta, kad buvo kišimosi į Rusijos informaciją, į Prancūzijos prezidento rinkimus, į „Brexit“ procesą ir kitus dalykus. Reikia turėti priešinformacinius ginklus, turėti kažkokių procedūrų, kur tu gali reaguoti greitai.
Antras dalykas, kuris labai svarbus pagal dabar galiojančius įstatymus, – tai, kad stabdyti kanalus galėdavai tiktai tada, jeigu jame yra nesantaikos kurstymas. Pavyzdžiui, jeigu kažkokia televizija sakytų, kad bankrutuoja didžiausias, tarkime, Lietuvos komercinio banko filialas. Tada jūs visi bėgtumėte skubiai atsiimti indėlių, kol dar nevėlu, nes viską prarasite. Tai čia nesantaikos kurstymo nėra. Tai atsiranda tas nacionalinio saugumo pagrindas.
Trečias dalykas, mes šiais metais turėsime trejus svarbius rinkimus, ir kad turėtume tuose rinkimuose greito reagavimo procedūras, galėtume esant reikalui pakankamai greitai sureaguoti ir stabdyti tokią informaciją, kuri gali turėti didelę neigiamą įtaką mūsų visuomenei.
– Tai yra stabdoma, o paskui aiškinamės, ar čia turėjo piktų kėslų ar ne...
M.Martišius: Stabdymas nėra „iš lempos“. Kai stabdome, pirma, nuspaudžiamas mygtukas (LRTK – LRT.lt) pirmininko sprendimu ir po to žiūrima, kas iš to gausis. Pirmiausia turi būti užfiksuotas kažkoks įvykis, kuris atitinka draustos informacijos skleidimą. Jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie kišimąsi į rinkimus, į politinį procesą. Mes užfiksuojame, tada žiūrime, per kur tai yra daryta. Jeigu tai būtų, pavyzdžiui, per ES jurisdikcijoje esančią televiziją, bet neregistruota Lietuvoje, tada iš 11 komisijos narių 8, o tai yra du trečdaliai – dauguma, turėtų peržiūrėti vaizdo medžiagą, įvertinti situaciją, bet, aišku, gana greitai ir priimti sprendimą stabdyti tokį kanalą. Priėmus sprendimą, stabdyti tokio kanalo pasiekiamumą Lietuvoje.
Vėliau per mėnesį Europos Komisija turėtų pasakyti, ar mūsų veiksmas buvo adekvatus ir teisingas. Jeigu Komisija pasakytų: „Klausykit, jūs perspaudėt, išsigalvojot kažkokius dalykus“ ir tokio pavojaus nebuvo, tada televizijos kanalas galėtų kreiptis į mus dėl nuostolių atlyginimo.
Kitas variantas: jeigu kanalas yra už ES ribų, tai tada atsakymas irgi labai paprastas – Lietuvos radijo ir televizijos komisija galėtų tais pačiais 8 balsais iki 72 valandų stabdyti šito kanalo priėmimą, o toliau teismas turėtų patvirtinti, ar testavimas yra teisėtas ir teisingas, ar ne. Jeigu mes kalbame apie Lietuvos jurisdikcijoje esančius kanalus, radijo programas, tai ta procedūra net nėra taikoma. Jie paprasčiausiai parodytų tą, ką parodytų, jeigu tai būtų draustina informacija, vėliau mes aiškintumėmės, ir galėtų būti taikomas visai kitas jau dabar galiojantis 48 straipsnis.
– Ir ten yra bauda iki 100 tūkstančių. Tai yra daug?
M.Martišius: Ten yra bauda, ten yra didelė bauda. Šita įstatymo nuostata yra gana seniai ir prieš Lietuvos televizijas nebuvo nieko naudota.
– Galėtų būti, jeigu įsigaliotų jūsų pataisos. Pone V.Beniuši, tai, ką sako ponas M.Martišius, tarsi viskas labai gražiai skamba. Jūs savo feisbuko paskyroje penktadienį pasakėte, kad šitos pataisos yra netgi pavojingos žiniasklaidai.
V.Beniušis: Formuluotės, kurias minėjote, yra gana abstrakčios. Nepasitikėjimas valstybės institucijomis – mes girdėjome vieną interpretaciją iš pono M.Martišiaus. Pakankamai galbūt ramu, kad jeigu komisijoje būtų taip pat kaip ponas M.Martišius mąstančių žmonių, nieko baisaus neatsitiktų. Bet turint tokias formuluotes, ponas M.Martišius irgi turbūt nėra amžinas, gali ateiti toks komisijos pirmininkas, tokie komisijos nariai, kurie bus labai uolūs, skaityti įstatymą taip, kaip palanku, tarkime, valdžiai, juos tvirtinančiam Seimui, ir pasakyti, kad „žiūrėkite tam tikrą kritiką, visgi jau taip silpnina pasitikėjimą valstybės institucijomis, kad, mums atrodo, čia kelia pavojų nacionaliniam saugumui“. Ir kas atsitinka? Jie įgauna šiomis pataisomis mechanizmą, ar skirti baudą, ar sustabdyti televiziją.
Taip atveriama tam tikra Pandoros skrynia. Ilgainiui, neabejoju, mūsų teisinė sistema taip išaiškintų tas nuostatas, kad net tokių teorinių galimybių piktnaudžiauti kažkuriuo metu nebūtų. Bet kam atidarinėti Pandoros skrynią, suteikti tokias teorines prielaidas. Manau, čia buvo didžiulė klaida tiesiog aklai, neįsigilinus, kopijuojant nacionalinio saugumo nuostatas į kitą įstatymą. Ir įsiklausys į tuos argumentus, kuriuos, tarkime, dėsto, kaip mačiau, aiškinamajame rašte žvalgybos institucijos, kariuomenė, nes šalia to reikia tiesiog baigti darbą. Reikėtų galbūt išgirsti ir tuos, kurie vertina kitą pusę.
Čia visą laiką du interesai yra – nacionalinis saugumas, kitas yra rizikos, kad nacionalinį saugumą užtikrinančios priemonės gali susilpninti žodžio laisvę, gali įvesti nepagrįstus apribojimus. Deja, ne pirmą kartą tų diskusijų su kita puse, su žiniasklaidos ekspertais, su žurnalistų bendruomene nebuvo, ir todėl atsiranda nuostatos, labai plačiai interpretuotinos. Bet koks žiniasklaidos laisvės ribojimas pagal Vakarų demokratijos taisykles turi būti labai griežtai apibrėžtas, jisai turi būti numatytas įstatyme ir taikomas, tiktai kada yra būtina. Šios įstatymo pataisos neleidžia apie tai kalbėti.
– Norėčiau iš karto dabar pakalbėti ir su Seimo nariu, Kultūros komiteto nariu, konservatoriumi Vytautu Kernagiu, kuris buvo vienas iš tų, irgi inicijavusių šio įstatymo pataisas. Pone Vytautai, pirmiausia norėjau paklausti jūsų apie tai, kaip atsitiko, kad atsirado šitos pataisos tokios, kurios dabar kelia bent jau žiniasklaidoje ir ekspertams daug klausimų. Kad iš tiesų gali būti ribojama ta žiniasklaidos laisvė Jums visiškai neužkliuvo komitete?
V.Kernagis: Niekas turbūt neprieštarauja, kad tą direktyvą reikėtų perkelti, ir ją reikia perkelti, ji yra būtina. Visas šitas kalbas sukėlė tai, kad tam tikros nuostatos arba sąvokos buvo įdėtos iš nacionalinio saugumo ataskaitos, ir jos toje ataskaitoje skamba visiškai logiškai. Bet kai jos papuola į įstatymą, iš tikrųjų jas galima interpretuoti įvairiai.
Tarkime, aš pasirašydamas tuo metu galvojau apie grėsmes, iš Rytų artėjančias, apie kurias visi žinome, ir lyg iš tos nuostatos pasirodė visiškai logiškos, jeigu žiūri matydamas tą grėsmę iš Rytų. Galbūt net ir kaip negražu sakyti, bet galbūt per kažkokį tokį skubėjimą nebuvo pagalvota, kad iš kitos pusės jis gali būti interpretuojamas mūsų žiniasklaidos, nacionalinės žiniasklaidos atveju.
– Ar tokių kaip jūs mąstančių, kad buvo paskubėta, yra daugiau komitete? Ar tie visi penki tebesilaiko tos nuomonės, kad reikia būtent taip keisti įstatymą?
V.Kernagis: Negaliu kalbėti už kitus Seimo narius, galiu tiktai pakalbėti už save ir pasakyti, kad iš tikrųjų dedant parašą atrodė, kad tai yra visiškai logiška. Galbūt buvome kiek suklaidinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, kadangi jie ruošė įstatymo projektą, ta darbo grupė, aš nebuvau toje darbo grupėje.
– O kokį kelią, pone Vytautai, jūs manote? Ką dabar reikia daryti su tomis pataisomis? Diskutuoti, jas keisti – ką daryti?
V.Kernagis: Įsivaizduoju, kad čia yra jautrus klausimas šituo laikotarpiu, kai valdantieji iš tikrųjų bando kištis į žiniasklaidos tam tikrą reguliavimą, ne paslaptis ir nacionalinio transliuotojo valdymo pakeitimas. Tame kontekste viskas kitaip, neigiamai skamba.
Mano nuomone, išvis turbūt reikėtų tą direktyvą vos ne žodis žodin perkelti tokią, kokia ji yra, be papildomų interpretacijų, kurios šiuo metu yra paimtos nuostatos iš nacionalinio saugumo ataskaitos. Tiesiog turbūt turėtų dabar eiti įstatymo projektas be šitų sąvokų, kurios yra įdėtos iš nacionalinio saugumo ataskaitos. Aš štai tokį kelią matyčiau. Kad tą direktyvą reikėtų perkelti, kad tikrai tie rinkimai pas mus artėja ir kad tikrai pavojus yra, tai, manau, čia visi sutinka.
– Pone M. Martišiau, ką manote?
M.Martišius: Direktyvoje yra parašyta: „Nacionalinio saugumo klausimas.“ Net specifikuotai nepaaiškinta, kas yra tas klausimas. Tai tokiu atveju bet kas gali būti. Mes taip įdėtume į įstatymą, „nacionalinio saugumo klausimas“, tai bet kuris dalykas. Čia dabar, kas yra šitos sąvokos, tai yra pirminis variantas, kuris gali būti tomais.
Dabar yra kaip tik galimybės įvairioms pusėms pasisakyti, kažką prirašyti, kažką išbraukti, kažką patikslinti. Kadangi reikėjo paaiškinti, kas yra tas „nacionalinio saugumo klausimas“, iš nacionalinio saugumo strategijoje buvo paimtas apibrėžimas ir pateiktas.
– Tais atvejais, kai kalbame apie nacionalinį saugumą ir Valstybės saugumo departamentas, kai teikia savo grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą, ten visur labai aiškiai stovi Rusija, ten labai aiškiai parašyta, kad už tos frazės stovi Rusija, ten negalima suabejoti. Šiuo atveju mes abejojame, kad mūsų žiniasklaidai tai gali būti pritaikyta?
M.Martišius: Greitoji direktyva mūsų žiniasklaidai negali būti taikoma. Uždarymas visas yra taikomas už Lietuvos jurisdikcijos esančioms televizijoms ir radijo kanalams. Pagal dabartinį galiojimą tik dėl nesantaikos kurstymo buvo galima stabdyti. Dėl kišimosi į finansus, jeigu kas nors pasakytų, kad bankai bankrutuoja ar kad šalia Ašmenos didžiulis radioaktyvus nuotėkis – gelbėkitės, kas gali.
– Jūs sakote, kad reikia daug diskutuoti ir kalbėti, tai sutinkate, kad to nebuvo padaryta, o tą reikėjo padaryti. Su žiniasklaida išvis nesikonsultavo priimdami?
M.Martišius: Dabar yra svarstymo stadija ir galime diskutuoti.
– Tai yra pirma registruojamės, o tada svarstome?
M.Martišius: Jeigu situacija yra tokia, kad mes turime gegužės 12-ąją rinkimus, galima, žinoma, tą visą direktyvos perkėlimą svarstyti dvejus metus – svarstykime ir svarstykime. Bet praeis vieni rinkimai, kiti, treti, įvyks kažkokia informacinė ataka. Taip, direktyvoje yra galimybė sustabdyti jas, bet mes nesiūlome, nes yra diskutuotina.
– Matau, kad mes įsivėlėme į diskusijas. Pone V.Beniuši, ką jūs manote?
V.Beniušis: Manau, kad tikrai įstatymo formuluotės bus pakeistos. Dangus nesugriuvo, tiesiog neskaičiavau, ar tai yra 12, ar 13 atvejis, kai gerais norais ir pragaras grįstas, ir taip jau atsitiko. Anksčiau buvo įstatymai, siūlomi, kad gintų valstybės vadovo reputaciją, uždraustų istoriją iškraipančias prekes, ir panašiai.
Galima pasikonsultuoti, ir paskui nebūtų tokių interpretacijų ir tokių kaltinimų. Nežinau, kiek dar tokių atvejų reikės, kad dėl formuluočių būtų galima pasitarti. Visi suprantame, kad per rinkimus demokratiją reikia saugoti, bet yra visą laiką dvi pusės ir interesų. Tai dabar ir tarėmės, geriau vėliau negu niekad.
