„Štai prieš keletą dienų buvo žinia, kad mirė buvęs sovietų kariuomenės vadas, maršalas, D.Jazovas. Aš atsimenu, kai jis mus bandė auklėti Maskvoje – tokius liaudies deputatus – ir aiškint, kad mes neprasimanytumėm neįmanomų dalykų, ir sovietų armija niekad neleis mums daryti to, ko neleidžia Kremlius. Jam teko pasakyti, kad mes nematome, kad sovietų armija yra mūsų armija. Tai – ne mūsų armija. Ji turės išeiti. Tai jis pasidarė raudonas kaip burokas [...], baisiai įsižeidė: kaip tai?“ – pasakojo profesorius.
Anuomet, pasak V.Landsbergio, „mažųjų“ noras turėti savo kariuomenę buvo nesuprantamas. Esą net ir po 30-ies metų nepriklausomybės ne visi suvokia, kad Lietuvos piliečiai – ne tarnai, ne baudžiauninkai.
„Visi tie dalykai buvo tokie nesuprantami, kaip gali tie mažiukai taip įžūliai kalbėti, sakyti, kad mes esam sau, jūs – sau, mes turim draugauti, bet mes ne tarnai. Mes ne baudžiauninkai, o jūs ne dvarininkai. Pasiekti, kad tai būtų suprasta... Net ir po 30 metų ne visi tai supranta.
Kai kurie ten dideliame mieste tebegalvoja, kad tai yra laikina. Kad galima statyti seną tvarką, kai jie bus šeimininkai, o visi čia paklusniai vykdys jų valią.
Tą teisę būti savimi savo žemėje, patiems tvarkyti savo gyvenimą, ir su klaidom, ir su negerovėm... Sukčių, vagių yra – kur be jų pasidėsi – reikia kaip nors patiems valytis ir tvarkytis, bet ne taip, kaip įsivaizdavo draugas M.Gorbačiovas. Kad jisai ką leis, tas bus leista, ką neleis, tas bus neleista. Ir jūs net nesvajokit, kad gausit, ko mes jums neleidžiam. Mes sakėm, mes nesvajojam, mes tiesiog tai padarysim“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Jis buvo pirmasis sudalyvavęs susitikimų cikle „Mano Kovo 11-oji“, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-mečiui. Ateityje planuojama ir daugiau susitikimų su kitais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.
