V.Putino žodžiais, „karinė operacija“ Ukrainoje vykdoma siekiant ją „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“.
Logikos tame nėra. Antrajame pasauliniame kare kovodami su naciais žuvo daugiau kaip 8 mln. ukrainiečių. Komunistinė ir nacistinė propaganda šalyje draudžiama. Ukrainą valdo demokratiškai išrinkta ir suformuota valdžia.
Garsiojoje kalboje-kremliškojoje „istorijos pamokoje“ V.Putinas pateikė ir daugiau detalių, atskleidžiančių, kur link bus judama.
Su pykčiu jis kalbėjo apie tai, kad Ukrainai bus parodyta, ką reiškia „tikra dekomunizacija“.
Be kita ko, V.Putinas pareiškė, kad žinomi tie, kas, Rusijos akimis, atsakingi, tarkime, už gaisrą Odesos profsąjungų rūmuose, kurio metu žuvo žmonės, ir jog jie bus „atiduoti teisingumui“.
Tai tiesiogiai koreliuoja su JAV žvalgybos įspėjimais, paviešintais dar iki plataus masto invazijos, kad Rusija sudarė sąrašą ukrainiečių, kuriuos reikia nužudyti ar nusiųsti į stovyklas.
Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas sakė, kad Lietuva rūpinasi, jog minėtame sąraše atsidūrę Ukrainos piliečiai atsidurtų Šengeno zonos valstybėse.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė, kad jis ir jo šeima yra pirmieji Rusijos taikiniai.
Tačiau jis teigė, kad trauktis iš šalies nesirengia, o kitokią informaciją vadina melu ir ragina tuo netikėti.
Kasdien jis dalijasi vaizdo įrašais, iš kurių matyti, kad yra Kijeve.
„Čia vyksta kova. Mums reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“, – taip, anot amerikiečių žiniasklaidos cituoto JAV pareigūno, V.Zelenskis atsakė į siūlymą evakuotis.
Kol kas Rusijos vykdomas Ukrainos puolimas daugiausia vykdomas šiaurės, pietų ir rytų kryptimis – iš Baltarusijos, Rusijos, tarkime, Charkovo kryptimi bei iš aneksuoto Krymo pusės.
Ar Kremliaus tikslas tik dalis Ukrainos su sostine Kijevu, ar bus bandoma veržtis ir į Vakarų Ukrainą, kuri ribojasi su keliomis NATO valstybėmis – Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, nežinia.
Su Ukraina ribojasi ir su Moldova, kur Padniestrėje trisdešimt metų sutelktos „išeiti pamiršusios“ rusų karinės pajėgos.
Nors V.Putinas aiškino, kad Rusija nesiekia okupuoti Ukrainos. Kaip jau parodė patirtis, jo žodžiais tikėti negalima, mat dar neseniai tikinta, jog nesirengiama įsivežti į kaimyninę šalį.
Kai kurie užsienio ekspertai svarsto, kad Kremliaus tikslas gali būti nuversti teisėtą Ukrainos valdžią – prezidentą, vyriausybę, kitas institucijas ir „pastatyti“ marionetinį režimą.
Kartu kaip vienas V.Putino ir jo aplinkos galimų ketinimų gali būti Ukrainos padalijimas, be, pavyzdžiui, Maskvos statytinių Kijeve, dar sukuriant atskirą pseudo darinį šalies rytuose – galbūt su „sostine“ Charkove, antrame pagal dydį Ukrainos mieste, Kremliui, matyt, turinčiame simbolinę reikšmę.
Didžiosios V.Putino dėlionės detalės kol kas spekuliatyvios. Tačiau viskas, kas vyksta ir vyko gerokai iki šiol, patvirtina tai, apie ką kalbama jau seniai. Varomosios Kremliaus klikos jėgos – revizionizmas, Vladislavo Surkovo dar kažkada sudėliota putiniškoji pasaulio vizija.
Neracionali putinizmo ideologija
Vienu Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos architektų vadinamas Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Albinas Januška sakė, kad Rusijos antagonizmas Vakarams remiasi putinizmu – sudėtinga ideologija, kurioje yra ir didžiarusiškumas, ir provaslaviškas konservatizmas, ir daug kitų, mums sunkiai suvokiamų dalykų.
„Manau didele dalimi tai dirbtinis darinys, siejamas su vienu asmeniu ir to asmens aplinkos išsilaikymu valdžioje, naudojantis Rusijos turtais. Tikėtina, kad kai neliks asmens, keisis kažkiek ir ideologija. Bet Rusija, kol netaps demokratine, kaip galia, stengsis plėstis ir stumti, pavergti kitas galias“, – komentavo jis.
Pasak A.Januškos, šiuo metu sudarytas dviejų galingų autokratijų – Kinijos ir Rusijos – aljansas, kadangi bendri interesai kovoje prieš Vakarus apskritai ir prieš Ukrainą, Baltarusiją bei Taivaną konkrečiai, žymiai persveria jų tarpusavio nesutarimus.
Ir Vakarų interesas tame esą akivaizdus – suskaldyti tą vienybę, išnaudoti jų prieštaravimus, nes tos šalys visada liks grėsme demokratijai ir laisvei.
„Mes, Vakarai, nors patys dažnai kalbame apie demokratijos, laisvės vertybes ir ta prasme ideologizuojame savo užsienio politiką, vis tik iki šiol, atrodo, kad nesupratome kokia yra neracionali putinizmo ideologija. Kad ji gali peržengti visus akivaizdžius bendradarbiavimo interesus ir dėl kažkokių jų įsivaizduojamų didesnių tikslų – rusiško pasaulio, Kijevo Rusios palikimo, asmeninio pėdsako istorijoje gali griebtis brutalios jėgos prieš kitas tautas, – aiškino jis.
– Mūsų pragmatizmas ir racionalumas iki pat galo neleido suvokti problemos dydžio, buvo ignoruojama žvalgybinė informacija, nes tiesiog neįmanoma Vakarų civilizacijos protu suvokti, kad tokie grasinimai yra realybė, o ne derybinis blefas.
Dabar tampa aišku, kad tas putinizmo protas matė Ukrainą prie paskutinio slenksčio, už kurio jau Ukraina negrįžtamai turėjo tapti Vakarų dalimi ir sugebėti save apginti.“
Tiesiog neįmanoma Vakarų civilizacijos protu suvokti, kad tokie grasinimai yra realybė, o ne derybinis blefas.
Nepriklausomybės Akto signataro teigimu, todėl dabartinis Kremlius, kuris iki šiol negali būti mūsų iki galo suprantamas ir labiau gali būti paaiškinamas nesveiko proto sąvoka, matydamas tą savo įsivaizduojamą ruskogo mira (rusiško pasaulio) žlugimą per Ukrainos europėjimą, bandys sustabdyti Ukrainą, pašalinti iš jos demokratiją ir paversti ją Baltarusija.
Tokia naująja Baltarusija, kurios nereikia aneksuoti, bet laikyti visiškai satelitine ir visiškai kontroliuojama valstybe.
Jo nuomone, toks šios ideologijos tikslas.
Ši diena, kaip pastebi A.Januška, pakeitė ir nelegitimaus Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos režimo perspektyvas.
Gal A.Lukašenkos ir nebebus valdžioje, bet sunku įsivaizduoti, kad Vakarai atrastų jėgų ateityje pasipriešinti rusiškai tvarkai Baltarusijoje.
„Tai greičiausia reiškia, kad jokių demokratinių rinkimų ten nebus, bent iki tol, kol Rusija pati nesidemokratizuos. Tačiau tai nereiškia, kad mes iš anksto turime pasiduoti“, – akcentavo jis.
A.Januškos nuomone, putinizmo mes niekada nesuprasime ir gal neturime stengtis to daryti.
Jo akimis, tiesiog turėtumėme išmokti pamoką, kad Rusijos ir Kinijos sulaikymas, atgrasymas bus nuolatinė mūsų ateitis.
Reikėtų siekti didesnės demokratinio pasaulio, kuris kaip visuma yra ir bus žymiai didesnė galia už autokratijas, vienybės.
Bendradarbiauti, bet per bendradarbiavimą kurti asimetriškas priklausomybes, kai mes mažiau būtume priklausomi nuo jų, nei jie nuo mūsų.
Kartu jis pabrėžė, kad šiame pasaulio paveiksle svarbu yra demokratinio pasaulio interesų bent minimali vienybė ir pasirengimas konsoliduoti savo galią bei ja pasinaudoti, jei reikės gintis.
„Bet dabar matome, kad tai labai sunkiai realizuojama, nes priklausomybė nuo didelių autokratinių rinkų yra pasiekusi tokį lygį, kad Vakarų pasaulio ir jų atskirų galingų valstybių suverenitetas ir veikimo laisvė yra stipriai apribota tų priklausomybių. Ir savirefleksija apie demokratijos, laisvės ir galios projektavimo išorėn problemas yra žymiai sudėtingesnė nei iki šiol galėjom įsivaizduoti.
Ir jei Ukraina nesugebėtų šiandien apsiginti taip pat ir dėl mūsų – Vakarų – didelės kaltės, tai šita istorinė klaida ir kaltė turės ilgai gulėti ant Vakarų civilizacijos sąžinės. Bet gal dar ne viskas prarasta ir patys ukrainiečiai išgelbės Europos garbę. O Lietuva turėtų nepasitenkinti galimai tik kosmetinėmis NATO rytų fronto saugumo priemonėmis, ir kartu su suinteresuotųjų koalicija pasiekti radikalaus apginamumo pertvarkymo – ne batalionais, o divizijomis“, – pažymėjo A.Januška.
Bet gal dar ne viskas prarasta ir patys ukrainiečiai išgelbės Europos garbę.
Ukrainos aukojimas
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius, vienas iš konservatorių Rusijos užkardymo plano architektų, mano, kad Ukrainoje vyksta beprotystė. Tad sunku prognozuoti, kaip tai viskas klostysis toliau.
Tai, kad V.Putinas darėsi vis agresyvesnis, stebėta seniai. Galvoti, kodėl jis vis agresyvėjo, galima įvairiai.
„Aš laikausi nuostatos, kad jis iš tikrųjų jaučia viso savo režimo silpnėjimą. Tada atsiranda tokia desperacija, prasiveržia ir visom kalbom, ir dabar veiksmais. V.Putinas labai gerai supranta – na, aš tikiuosi, net ir toje beprotystėje supranta – savo silpnėjimo priežastį.
Viena priežastis yra ta, kad žmonės tiek Rusijoje, tiek prieš tai Baltarusijoje, Kazachstane darosi vis labiau nepatenkinti tais autoritariniais režimais, jų lojalumas tokiems režimams sparčiai mažėja.
Kita vertus, V.Putinas labai gerai supranta, kad Ukrainos, kuri yra didelė valstybė, demokratinė sėkmė integruojantis su Europos Sąjunga ir stiprėjant jos ekonomikai būtų labai stiprus pavyzdys Rusijos žmonėms. Todėl Ukrainai reikia vienaip ar kitaip neleisti sustiprėti, reikia ją griauti, reikia ją daužyti – V.Putinas to ir siekia, o pakeliui dar tikrina Vakarų gebėjimą gintis, ginti Ukrainą. Čia vėlgi jam visai kol kas gal ir neblogai sekasi“, – aiškino buvęs premjeras.
Prognozuoti, ar V.Putinui reikia V.Zelenskio galvos, ar užteks kažko mažiau, anot A.Kubiliaus, sunku.
Jis svarstė, kad artimiausios dienos bus labai karštos, gali būti daug tragiškų vaizdų, kraujo praliejimo, netgi gyvenamųjų namų kvartalų bombardavimų, nes Kremlius parodė, jog ribų neturi.
Dabar realiai vyksta toks Ukrainos aukojimas, Vakarams tikintis, kad gal V.Putinui to užteks ir jis toliau jau nebeis link Berlyno ar Paryžiaus.
Europarlamentaro nuomone, ukrainiečiai smarkiai ginasi. Tačiau teisus V.Zelenskis, sakydamas, kad jie ginasi vieni.
A.Kubilius kartojo, kad Europa ir Vakarai pademonstravo negebėjimą realiai stoti drauge su Ukraina, ginti tiek ją, tiek visą Europą.
„Man tai labai primena Neville'o Chamberlaino reiškinį ir Čekoslovakijos atidavimą. Dabar realiai vyksta toks Ukrainos aukojimas, Vakarams tikintis, kad gal V.Putinui to užteks ir jis toliau jau nebeis link Berlyno ar Paryžiaus. Čia toks primityvus mąstymas, nesuvokiant, kad, jeigu V.Putinui pavyks taip pasiekti Ukrainos paaukojimą, jis nesustos“, – įsitikinęs jis.
Kalbėdamas ir apie Lietuvą, politikas pabrėžė, kad kol sėdėsime ir žiūrėsime, susirūpinimą reikšime, nuvešime truputį ginklų Ukrainai, kas yra gerai, bet nejausime Ukrainos gynybos taip, kaip jaustume savo gynybą, V.Putinui yra šansų.
A.Kubilius sakė, kad Vilniuje keldami klausimą, kodėl Europos Sąjunga ar NATO nepadarė kokio sprendimo, turime atsiminti, kad esame šių organizacijų nariai.
Pavyzdžiui, jis pabrėžė, kad dažniau iš NATO prašome bataliono dislokacijos Lietuvoje, kas yra svarbu, bet nelabai girdėti mūsų prašymų, iniciatyvų arba matyti bandymų burti koalicijas Aljanso ir Bendrijos viduje, kurios siektų gerokai didesnių veiksmų.
„Ten pasėdėti prie stalo ir pasiūlyti pradėti įgyvendinti SWIFT sankcijas bei išgirsti Vokietijos atsakymą: „Ne“, ir tuo apsiriboti, tai čia jau mūsų problema.
Aš nematau iš Lietuvos pusės tokio aktyvumo, tokio pasiryžimo, kokį galėtume rodyti – žymiai stipresnį, žymiai didesnį, turėdami aiškų planą, ką galime realiai pasiekti, ko dabar Ukrainai labiausiai reikia.
Jai dabar labiausiai reikia ginklų, tai neužtenka vien pasiteisinti tuo, jog mes jau davėme ginklų. Reikia inicijuoti ir koaliciją, ko prašo V.Zelenskis, ir koordinuoti veiksmus, ir patiems kreiptis į kitas šalis – daug dalykų“, – pažymėjo konservatorius.
Ten pasėdėti prie stalo ir pasiūlyti pradėti įgyvendinti SWIFT sankcijas bei išgirsti Vokietijos atsakymą: „Ne“, ir tuo apsiriboti, tai čia jau mūsų problema.
Svarstydamas, kodėl per Ukrainos sausumos sieną su NATO valstybėmis neplūsta ginkluotė šalies kariuomenei paremti, A.Kubilius sakė galvojantis, kad gal veikia mąstymas „gal pastovėkime po medžiu, tada mums nekils kažkokių grėsmių“, kuo grasino V.Putinas.
Kartu jis prognozuoja, kad po kelių savaičių Rusijos prezidentas pradės grasinti branduoliniais smūgiais ir bus, kurie to labai išsigąs, kas, jo nuomone, būtų visiška klaida.
„Bet tai bus pasekmė to, kad dabar kažkas stovi po medžiu išsigandęs ir dėl to Europa, Vakarai neparodo tvirto atsako V.Putinui. Jeigu jis šiandien ar vakar jau būtų sulaukęs tvirto atsako – ir su SWIFT sankcijomis, ir su dujų embargu, tai jau jis kitaip būtų pradėjęs galvoti.
Gal dar būtų nesustabdęs savo tankų, bet būtų pradėjęs kitaip galvoti. O tuo metu V.Putinas turi labai stiprių instrumentų savo rankose Vakarus gąsdinti“, – įsitikinęs europarlamentaras.
A.Kubilius pakartojo, kad jeigu Ukraina bus paaukota, klausimas – kas bus kita V.Putino auka.
Ir pastovėti po medžiu tada Europai jau niekaip neišeis.
Imperijos byrėjimas
A.Kubilius kalbėjo, kad Rusija savo šaknimis, geneze yra europinė valstybė.
Tik joje visi ilgalaikiai istoriniai procesai, virsmai, tarkime, iš feodalizmo į kapitalizmą, vyksta gerokai vėliau nei kitur Europoje.
Politikas minėjo, kad, pavyzdžiui, Didžioji Prancūzijos revoliucija vyko XVIII amžiaus pabaigoje.
„Nepaisant visų Rusijos elito pastangų per XIX amžių ją pakartoti – nuo dekabristų iki visų kitų, Rusija tą revoliuciją realizavo tik 1917 metų vasario mėnesį, bet paskui viskas baigėsi bolševikų revoliucija spalio mėnesį. Tai va čia yra Rusijos tragedija.
Žiūrint per XX amžių, 10-ądešimtmetį – Sovietų Sąjungos žlugimas ir visos čia aplink nepriklausomybės – ir mūsų, ir kitos – yra atkartojimas to, kas kitose Europos dalyse vyko iš karto po Antrojo pasaulinio karo, tai yra imperijų byrėjimo. Taip subyrėjo britų, taip subyrėjo Prancūzijos imperijos.
Na, Rusijos tokia kontinentinė imperija šiek tiek kitokia, negu Prancūzija ar Britanija, bet lygiai tas pats procesas, tik jis prasidėjo 50 metų vėluojant“, – sakė europarlamentaras.
Rusija, A.Kubiliaus nuomone, vis dar yra byranti, silpnėjanti poimperinė jėga.
Dėl to – desperacija, kruvini dalykai, kuriuos stebime. Tačiau, kaip aiškino politikas, ir kitos imperijos ne visada byrėjo taikiai.
„Dabar kas toliau? Kur gali vėlgi Rusija būti kitokia Vakarų partnerė? Tam yra vienintelė ir pagrindinė sąlyga – demokratija Rusijoje. Mano manymu, šitos rytinės Europos dalies demokratizacijos procesas pamažu vyksta.
Sudėtingai – matome Baltarusiją, matome dabar čia Maskvos desperacijas, demokratijų įsitvirtinimą Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje prieš porą metų vykusią revoliuciją, Sakartvelą.
Tie procesai slenka į Rusijos gelmę. Bet, kaip aš sakau, iš to kyla desperacija, kruvinos ir beprotiškos V.Putino reakcijos“, – kalbėjo jis.
A.Kubiliaus įsitikinimu, tai vis tiek kažkada baigsis V.Putino ir Kremliaus režimo pralaimėjimu. Ar jį sustabdys Ukraina, ar visi Vakarai bus priversti kariauti negailestingą karą.
O tai, kaip viliasi konservatorius, gali atverti duris kitokiai, demokratinei Rusijai, su kuria bus galima kitaip kalbėti apie saugumo reikalus ir visa kita.
„Bet iki tol kelias dar tikrai bus nelengvas“, – pridūrė jis.
Maskva apgavo Vakarus
Parlamentaras buvęs Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata sakė, kad oficialus Rusijos paaiškinimas, kodėl užpulta Ukraina, yra pačios Rusijos saugumas.
Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, toks saugumo supratimas vyravo nuo Ivano IV laikų. Tai, ką daro V.Putinas – esą nieko nauja.
„Ukraina pradėjo aiškiai slysti į Vakarų glėbį“, – pažymėjo jis.
Nors Ukraina, galima sakyti, nuo Oranžinės revoliucijos demonstravo savo kryptį Vakarų link, narystės NATO ir Europos Sąjungoje perspektyvos jai buvo tolimos.
Vis dėlto, kaip pastebėjo R.Lopata, kariuomenė modernizavosi, vyko reformos.
„Kitaip tariant, pamažu, bet Ukrainai vakarėjo. Tai kada, jeigu ne dabar? Jų supratimas yra toks, kad Rusija yra apsupama, visą laiką buvo tas nesaugumo jausmas, neva Rusiją apsups. Todėl, kad išvengtų to, jie plėsdavosi. Štai, visa formulė“, – kalbėjo jis.
Tačiau dabarties pasaulinių galių sankloda kitokia, nei, tarkime, Šaltojo karo metais – Rytuose iškilusi Kinija, su kuria Rusija turi valstybės sieną.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario nuomone, Rusija su Kinijos iššūkiu yra susitaikiusi, klausimas, ar rusai – jaunesnieji kinų broliai, ar jau vasalai.
„Taip kad tokia situacija. Norėdami Vakaruose užsitikrinti saugumą, jie Rytuose tikrai to nepadarys. Geriau pasirinkti, kaip jie vadina, strateginę partnerystę su dar vienu autoritariniu režimu, nei draugauti su Vakarais“, – aiškino parlamentaras.
Taip pat, kaip pažymėjo R.Lopata, kartu vyksta ir Kremliaus žaidimas su vidaus rinka – bandoma stiprinti režimą.
Didžiausia dabartinių įvykių problema – kad Vakarai nesugebėjo užkirsti tam kelio.
Kas dėl to kaltas? Seimo nario akimis, šrioderizmas ir Miuncheno dvasia.
„Niekas net nežinojo, kad jų tiek daug“, – pastebėjo jis.
Nors kai kas svarstė, kad po karo Sakartvele ir okupavus penktadalį šios šalies teritorijos – Pietų Osetiją ir Abchaziją, 2014 metų Krymo aneksijos ir pseudodarinių Ukrainos rytuose sukūrimo, Vakarai atvėrė akis dėl Rusijos, R.Lopata su tuo nesutinka.
Atvirkščiai, jo teigimu, Maskva Vakarus apgavo. Po Rusijos invazijos į Sakartvelą 2008 metais keltos keturios sąlygos.
Rusai esą aiškino „žaiskime pamažu ir grįšime prie tų sąlygų“.
Tačiau, anot politologo, nei kas grįžo, nei kas prisiminė, ką rusai turi padaryti Sakartvele.
„Niekas nepasimokė iš Gruzijos“, – tvirtino jis.
Niekas nepasimokė iš Gruzijos.
Jeigu kalbama apie Rusijos įtakos SSRS ar buvusiose jos bloko valstybių ribose atkūrimą, į teritoriją įeina ir Baltijos šalys. R.Lopata patikslino, kad Kremliaus planai siekia iki Vyslos.
Klausimas, ar V.Putinas juos bandys įgyvendinti. Kaip pažymėjo politikas, kol kas tokių požymių nėra. Tačiau kartu jis sakė, kad tokiam scenarijui ruošiasi ir NATO.
„Manau, kad NATO užpuolimo atveju tikrai būtų atsakas. (...) Kad toks scenarijus egzistuoja, tai faktas, bet ar jis bus įgyvendintas, ar jis (V.Putinas – 15min) ryšis tokiam dalykui, čia klausimas“, – komentavo jis.
Ukrainiečiai kariauja už savo valstybę. Kaip toliau gali klostytis situacija? Kur sustos V.Putinas?
R.Lopatos nuomone, viskas priklausys, nuo to, ar Kremliui pavyks eliminuoti Ukrainos vyriausybę ir prezidentą V.Zelenskį. Esą tada bus žiūrima, kas toliau.
Dėl to, kaip V.Putinas norėtų eliminuoti kaimyninės valstybės vadovybę, scenarijų neva daug.
„Turi daug scenarijų ir žiūrės pagal aplinkybes. Nes tų aplinkybių gali būti daug. Aš nemanau, kad jis ryšis visiškai įjungti Ukrainą į Rusijos Federaciją. Tai vis tiek būtų įtakos sferos satelitinė valstybė. Tik dar klausimas, aišku, ar nebus dviejų Ukrainų. Čia dar įdomus dalykas.
Daug galima spėlioti, bet klausimas yra vienas: ar išsilaikys Ukraina. Ir vilčių vis mažėja“, – pabrėžė Seimo narys.
Ką tai, kas vyksta ir įvyks, reiškia ne tik Ukrainai, bet visam pasauliui?
R.Lopatos teigimu, teisingai sako rusai – nubudome naujame pasaulyje.
„Va, pasižiūrėsime, koks tas naujas pasaulis su paminta tarptautine teise, su Vakarų skystumu, su autoritarizmo pergalėmis – štai, naujas pasaulis. Prisiminkite, kaip buvo Šaltojo karo laikais, tai bus lygiai tas pats – demokratijos prieš autokratijas. Klausimas – kokiomis formomis, taip toliau ir panašiai“, – reziumavo jis.
-
G.Nausėda ragina Europą nebūti „diskusijų klubu“, G.Landsbergis sako, kad lėktuvų paramos žodžiai nesprogdina
-
Valdas Adamkus teigia, kad V.Putinas rizikuoja Trečiuoju pasauliniu karu: „Jėga prieš jėgą bus pastatyta“
-
Karas Ukrainoje: V.Zelenskis apie Kijevo puolimą – sprendžiamas šalies likimas
-
Volodymyras Zelenskis: Ukraina palikta viena kovoti su Rusija
