Pirmoji kovos stotelė – Televizijos bokštas. V.Račkauskas atsimena, jog gatvė link Televizijos bokšto buvo užkimšta automobiliais. Srautas padidėjo dar labiau, kai žmonės sužinojo, kad jau stovi tankai. Kai atvyko V.Račkauskas su kolega, tankai šaudė iš tuščių šovinių, o sukinėdamiesi kėlė dūmus.
Žmones pagavo panika, jog tai yra puolimas dujomis, bet nei tai, nei kitos kelyje pasitaikiusios kliūtys jų nesustabdė. Masė žmonių ryžtingai lipo į kalną. V.Račkauskui su kolega teko atsidurti prie miškelio – toje vietoje, kur ir prasidėjo puolimas. Viskas įvyko labai staigiai.
Vos už kelių metrų nuo V.Račkausko „Alfa“ grupė skynėsi kelią, daužydami žmones ginklų buožėmis. Praeiti kelias ten stovėjusias žmonių eiles desantininkams ilgai netruko. Priešai įėjo į vidinį perimetrą, primetė sprogstamųjų paketų, pradėjo šaudyti tikrais šoviniais. Liftai buvo iš anksto sugadinti, tad desantininkams bokšte teko lipti laiptais. Pamatę, jog čia padėti jau niekuo nebegali, V.Račkauskas su kolega nusprendė važiuoti į S.Konarskio gatvę.
Liftai buvo iš anksto sugadinti, tad desantininkams bokšte teko lipti laiptais.
Tai, kad pakeliui jie sutiko šoko ištiktą studentę ir palydėjo į bendrabutį, buvo kitos kilnios akcijos pradžia. Bendrabutyje per magnetofoną V.Račkauskas išgirdo, jog skubiai reikia kraujo donorų, ir tuoj pat pradėjo organizuoti. Pavyko surinkti 20–30 žmonių.
Trumpai papasakojęs situaciją, V.Račkauskas paklausė, kas eis kartu. Visi buvę kambaryje studentai pakėlė rankas. Einant prie Raudonojo kryžiaus, V.Račkauskas stengėsi pralinksminti bendražygius. Jau davęs kraujo, vis dar nepasidavė slogiai nuotaikai – pradėjo šokti ukrainietišką hopaką. Tačiau vena dar nebuvo užsidariusi, iš rankos pasileido kraujo čiurkšlė. Pribėgę medikai suteikė pagalbą, bet V.Račkausko pasakojimas čia dar nesibaigia. Toliau su kolega nukeliavo prie Aukščiausios tarybos rūmų. Ten žmonės iš armatūrų ir lentų visi kartu statė barikadas.
Tai, ką dauguma vadina 1991 m. Sausio įvykiais, V.Račkauskas vadina hibridiniu karu.
V.Račkauskas pamini, jog bendrabutis Čiurlionio gatvėje buvo strateginėje vietoje. Tai suteikė galimybių išreikšti nuomonę apie Sovietų Sąjungos valdžią. Pavyzdžiui, studentai, eidami pro „Jedinstvos“ būstinę, mėgdavo papokštauti - negrįžtamai pasiskolindavo ten kabančią raudoną vėliavą.
Tai, ką dauguma vadina 1991 m. Sausio įvykiais, V.Račkauskas vadina hibridiniu karu. Tie įvykiai truko septynis su puse mėnesių – nuo sausio pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Sausio 8 kariniai įvykiai prasidėjo nuo to, kad „Jedinstva“ su Lietuvos komunistų partija bandė įsiveržti į Seimo rūmus. Sausio 9 prasidėjo kitoks reiškinys – po nepasisekusio bandymo užimti Seimo rūmus, jedinstvininkai ateidavo su raudonomis vėliavomis ir protestuodavo priešais fasadą.
Neilgai trukus, Lietuvos Respublikos priešininkų kovinė dvasia užgeso.
Per naktį lietuviai sugalvojo kontrpuolimą: pasiuvo tokio pat dydžio geltonų ir žalių vėliavų. Kai jedinstvininkai ateidavo su raudonomis vėliavomis, išlįsdavo lietuviai. Protestuotojams iš šonų vieni atsistodavo su geltonomis, kiti – su žaliomis vėliavomis, taip suformuodami Lietuvos trispalves. Neilgai trukus, Lietuvos Respublikos priešininkų kovinė dvasia užgeso.
V.Račkausko istorija žavi žmonių vienybe ir drąsa. Savo interviu jis dar papasakoja, ką prie Televizijos bokšto tą dieną veikė jaunas berniukas, kodėl jis su bendražygiais turėjo tokias pačias žaizdas ant rankų bei kitas įdomias detales.
