Šios partijos frakcija Seime neseniai šaltu dušu pasitiko koalicijos partnerių liberalų vadovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovus, atvykusius pristatyti Mokslo ir studijų įstatymo projektą. Savo įžvalgomis apie tai, kas vyksta mūsų švietimo sistemoje ir TS-LKD frakcijoje, svarstant jos reformavimą, su LŽ dalijasi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas konservatorius-krikdemas Valentinas STUNDYS.
– TS-LKD frakcijos Seime nariai neseniai piktinosi ŠMM atstovų pristatyta aukštojo mokslo reformos vizija ir sakė už ją nebalsuosią. Kuo ji užkliuvo? Kokia yra Jūsų asmeninė pozicija?
– Mokslo ir studijų įstatymo projektą mūsų frakcija svarstė jau dukart – tai rodo atsakingą požiūrį į reformą. Frakcija įsiklausė ir į dėstytojų, rektorių, studentų, moksleivijos atstovų nuomonę bei vertinimus.
Viešose diskusijose daugiausia nuogąstaujama, ar nauja finansavimo tvarka nesunaikins regioninių aukštųjų mokyklų bei tokios studijų programų įvairovės, kuri reikalinga žinių infrastruktūrai. Teigiama, kad siūlomas modelis perdėm liberalus ir per daug paremtas tik studento pasirinkimu. Baiminamasi, kad nebūtų sukurta prielaidų manipuliuoti aukštųjų mokyklų turtu.
Taigi veikiau kalbama ne apie požiūrį į reformos principus ir viziją, o apie atskirus, dažnai atsietus jos segmentus. Šie dalykai ir domina tuos frakcijos narius, kurie siekia išsiaiškinti, ar reforma užtikrins ir studijų kokybę, ir jų prieinamumą. Susitarta, kad ministras pateiks kovo viduryje reformos pasekmių analizę.
Priminčiau, kad Europoje (Lietuva yra ir Bolonijos proceso dalyvė, prisiimanti įsipareigojimą dalyvauti kuriant Europos aukštojo mokslo erdvę) dominuoja požiūris, kad aukštasis išsilavinimas privalo būti orientuotas į studentą ir mažiau priklausyti nuo dėstytojo nuostatų. Tai svarbu ir mūsų reformai. Svarstomas finansavimo modelis derina studento pasirinkimą su tikslingu valstybės dalyvavimu: jos institucijos nustato studijų sričių vietų skaičių, gali naudoti tikslinį finansavimą valstybei reikalingoms programoms ir pan.
– Bet kas bus, jei TS-LKD frakcijos narių ir toliau netenkins tai, kas siūloma? Ar frakcija per artėjančią Seimo sesiją neparems liberalo Gintaro Steponavičiaus vadovaujamos ministerijos pozicijos?
– Esame sutarę rengti dar vieną diskusiją frakcijoje. Tada galbūt paaiškės pozicijos. Tie dalykai, dėl kurių kyla nepasitenkinimas, Švietimo, mokslo ir kultūros komitete jau dabar yra šiek tiek taisomi.
– Bet vis dar tikėtina, kad frakcijoje nebus vieningos nuomonės dėl reformos krypties?
– Be abejo, šitoks atvejis neatmestinas.
– Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas protestuoja dėl, šios organizacijos požiūriu, nepamatuotos ir socialiai neteisingos aukštojo mokslo reformos. Ar profsąjungų atstovai neteisūs?
– Suprantama, kad profsąjungos turi savo tikslų, modeliuoja reformos įtaką aukštųjų mokyklų tinklui, mato didėsiančią konkurenciją. Tačiau kaltinimus nepamatuota ir socialiai neteisinga reforma paneigia faktai ir palyginimai.
Antai pernai valstybė finansavo aukštosiose mokyklose 12 tūkst. vietų pirmakursiams, o šiemet planuojama finansuoti 21 tūkstantį. Šiandien už mokslą visą kainą moka daugiau kaip pusė pirmakursių (apie 28 tūkst.), dar 12 tūkst. kas semestrą moka įmokas.
Nežinant šių skaičių ir klausantis tų, kurie nepatenkinti reforma, gali atrodyti, kad šiandien Lietuvoje kone visuotinai nemokamas mokslas. Deja, yra kiek kitaip. Dabar net paskolos studentas negali naudoti susimokėti už studijas, o planuojama tvarka leis ir šiam tikslui naudoti paskolą.
– Pernai buvo sakoma, kad profesūra neina į gatves tik iš orumo. Kokią pasiūlytumėte motyvaciją universitetų dėstytojams, dirbantiems už valytojos ar net mažesnę algą?
– Reforma sudaro kur kas palankesnes sąlygas ir dėstytojams, nes valstybė įsipareigoja mokėti gerai besimokantiems visą studijų kainą (pagal studijų sritis kainos svyruos nuo kelių iki keliolikos tūkstančių), o dabar tefinansuojama 47 proc. studijų išlaidų. Taigi turėtų didėti mokyklų pajamos.
Studijų kainą sudarys trys dalys: dėstytojo atlyginimas, studijų priemonių finansavimas ir skatinamosios stipendijos. Neabejotina, kad naujasis modelis, skatindamas konkurenciją, sudarys ir palankesnes sąlygas dėstytojų kūrybinei ir pedagoginei veiklai. Tikėtina, kad jiems nereikės dirbti keliose institucijose, kad išgyventų. Apskritai į mokymosi laimėjimus orientuotose studijose vis daugiau reikšmės tenka ne tik studentui, jo atsakomybei, bet ir dėstytojui, kaip studijų organizatoriui, bei jo taikomiems metodams.
– Artėjant abitūros egzaminams moksleiviai vis dar nežino, kokia bus studijų kaina ir finansavimo modelis. Apie priėmimo į aukštąsias mokyklas taisykles pradėta skelbti tik dabar – valstybinių egzaminų išvakarėse. Padėtis – skandalinga. Kas vyksta?
– Svarbiausia – prieš dvejus metus paskelbtos priėmimo sąlygos nesikeičia, todėl tokiam padidėjusiam visuotiniam nerimui pagrindo nėra. Aukštosios mokyklos vilkino priėmimo taisyklių paskelbimą dėl daugelio aplinkybių: gal nuoširdžiai ir dėl nepakankamo aiškumo, o gal ir gudriai spausdamos reformatorius bei keldamos įtampą.
– Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje švietimo reforma tęsiasi tiek pat laiko, kiek egzistuoja jos švietimo sistema?
– Kaita yra natūralus švietimo būvis. Pirmiausia švietimas turi reaguoti į besikeičiančią situaciją: globalius iššūkius ir grėsmes, visuomenės dvasinius pokyčius, mokslo ir žinijos naujoves ir t. t. Reforma nelaikytina tokia kaita, kai nuolat yra tobulinami atskiri sistemos elementai. Žinoma, ir švietime iš esmės visada yra įtampos tarp bent jau dviejų sampratų – senos ir į kaitos kokybę nukreiptos naujos sampratos. Todėl keičiantis valdžioms būna blaškymosi: neįstengiama susitarti dėl švietimo plėtros strategijos.
– Ar kaita netampa savitikslė? Kam nuolat keisti gerą dalyką, jei jis tikrai geras?
– Nesugebėjimas susitarti – politikų problema. Šiemet minime reformos dvidešimtmetį. 1992 metais Seimas net nedrįso tvirtinti Lietuvos švietimo koncepcijos. Nes buvo baiminamasi, kad politikai tiesiog nesusitars ir nesugebės priimti sprendimo. Vėliau, vykstant valdžių kaitai, prisiminta, kad tą koncepciją reikėjo ginti.
Ilgainiui švietimo politika buvo perdėm biurokratizuota. Joje atsirado per daug dėmesio periferiniams, techniniams dalykams. Iš dalies taip atsitiko dėl to, ką jūs sakėte apie kaitą. Politikams sunkiai sekasi pasiekti kompromisų dėl strateginių plėtros tikslų. Kaita, kai mėtomasi į kraštutinumus, nėra geras dalykas. Pradedama kuri nors naujovė, vėliau ji numetama ir griebiamasi kitos srities, kurioje vėl modeliuojama kaita. Tai, žinoma, trukdo.
– Mokyklose dirba vis mažiau jaunų žmonių ir vis mažiau vyrų renkasi mokytojo profesiją. Mokytojo profesija „moteriškėja“ ir „sensta“. Kur mus nuves ši tendencija?
– Jei tokios tendencijos išliks, mokyklos atsidurs intelektinės krizės ar neįgalumo akivaizdoje, nepajėgdamos susidoroti su joms keliamais tikslais. Beje, panašios tendencijos yra ir pasaulyje: pripažįstama švietimo feminizacija, didėjantis mokyklos vaidmuo auklėjant jaunuomenę, šeimos svarbos menkėjimas ir ryškėjantys nauji pedagogų vaidmenys.
– Daug nuogąstaujama dėl mažėjančio jaunosios kartos raštingumo, humanitarinio išprusimo. Ar šie nuogąstavimai pagrįsti?
– Geriausiai situaciją apibūdintų išsamūs tyrimai. Jų stokodami, galime remtis kad ir brandos egzaminų rezultatais, kurie iš tikrųjų aliarmuoja apie šią problemą. Tipiškas pavyzdys yra praeitų metų gimtosios kalbos egzamino pokytis, kai abiturientams reikėjo rašyti tekstą, interpretaciją ar rašinį. Čia per maža vien komunikacinės kompetencijos – reikia žinių ir kultūros argumentų. Ir tai yra visos sistemos problema.
– Netrukus turėsime beraščių kartą ar net kartas?
– Šiandien mokykloje matome akivaizdų raštingumo ir humanitarinės kultūros problemų. Darosi šiek tiek baugu. Jei nepradėsime šitos padėties keisti, galime sulaukti liūdnų pasekmių. Galime turėti kartą ar kartas, kurios humanitarinės kultūros ir raštingumo atžvilgiu bus abejotinos kokybės. Bet tai tikrai yra visos sistemos problema. Mokyklose pirmumas teikiamas taikomiesiems dalykams, reikalingiems būsimai karjerai. Daug dėmesio skiriama verslumui, užsienio kalbų mokėjimui, darbo kompiuteriu įgūdžiams. Visa tai stumia į paribius esminius humanitarinės kultūros dalykus.
– Straipsnyje „Lietuvių literatūros programa mokyklose bukina tautą“ Simonas Bartkus neseniai rašė: „Lietuvių literatūra yra bene daugiausia akademinių valandų 8-12 klasėse gaunanti mokslo rūšis. Žudikiška yra lietuvių literatūros diegimo moksleiviams sistema, kurios tikslas yra melstis pasauliniame kontekste niekiniams lietuvių literatūros kūriniams, pasaulinę literatūrą nustumiant į penktą planą ir neatsižvelgiama į pasaulinį kontekstą.“ Kaip vertinate šią nuomonę?
– Nuomonė drąsi ir šokiruojanti, tačiau autorius remiasi bent dvidešimtmečio senumo faktais. Literatūros programų turinys yra iš esmės pakitęs, yra daug galimybių rinktis. Be to, visuomet svarbu išlaikyti ir savosios kultūros bei tradicijų branduolį. O ir tą patį tekstą galima interpretuoti taip, kad geriausiai atsiskleistų ir pasaulio literatūros tendencijos.
