Svarbiausia, pasak jo, kad ugdymo turinys, t. y. tai, apie ką šnekama, būtų įdomus.
„Kai pamokos įdomios, nekyla ir drausmės problemų. Būna, auklėtoja sako: mano klasėje hiperaktyvūs vaikai – triukšmauja, nesutelkia dėmesio. Mano patarimas: pasižiūrėk į veidrodį ir atsakyk į klausimą, ar tikrai viską padarai?“ – kalbėjo S.Žukas.
Jis atkreipė dėmesį, kad ne tik suaugusiems, bet ir vaikams pirmiausia įdomu tada, kai kalba pasisuka apie juos pačius ir dalykus, kurie vienaip ar kitaip liečia asmeniškai. Todėl mokykloje į pasaulį reikia pažvelgti vaiko akimis ir ugdymo procesą priartinti prie kiekvieno auklėtinio patyrimo.
Būtina ugdyti bendruosius vaikų gebėjimus
Šiame kelyje ypač svarbus vaiko gebėjimas pasidalyti savo patirtimi, suformuluoti, kaip iš tikrųjų jautiesi, pasakoti apie jausmus – kas džiugina, kas slegia.
Mano patarimas: pasižiūrėk į veidrodį ir atsakyk į klausimą, ar tikrai viską padarai?
„Niekada nemaniau, kad mokyklos pakeitimas vaikams toks sunkus – ne tik pradinėse, bet ir vyresnėse klasėse. Tada tenka įsilieti į jau nusistovėjusią klasės hierarchiją. Naujokais, atstumtaisiais klasėje vaikai kartais jaučiasi ir po kelerių metų“, – pažymėjo S.Žukas.
Jis aiškino, kad organizuojant ugdymo procesą reikia nustatyti vaiko tipą – ar jis nori būti įvykių sūkuryje, ar geba organizuoti ir vadovauti, o gal priešinasi būti lyderiu.
„Todėl reikia su vaikais kalbėtis apie jų socialines patirtis namuose, kieme, klasėje. Vaiko išprovokavimas dalytis patirtimi, suvokti save ir bendrauti su kitais – tai bendrieji gebėjimai. Kiekviena pamoka turėtų būti pagrįsta trikampiu: bendrieji, dalykiniai gebėjimai ir įdomumas vaikui. Bendrieji gebėjimai galėtų būti integruoti į matematikos, dailės, pasaulio pažinimo ir kitas pamokas“, – įsitikinęs S.Žukas.
Dilema: išspręsti problemą ar pravesti pamoką?
Koks turėtų būti bendrųjų ir dalykinių gebėjimų santykis? S.Žukas atkreipė dėmesį, kad pažangiausios pasaulio edukacinės sistemos pirmenybę teikia būtent bendriesiems gebėjimams.
„Mokytojai kartais jaučia, kad klasė labai įsiaudrinusi. Nuraminti vaikus, trenkiant kumščiu į stalą – ne išeitis. Naujausios metodikos siūlo negailėti pamokos laiko klasės problemoms spręsti. Gal įvyko kas nors per pertrauką? Jei mokytojas paaukos savo dalyką, kad išspręstų problemą, ji neatsinaujins per pertrauką ir nepersikels į kitą pamoką. Todėl bendras ugdymo procesas nukentės mažiau“, – neabejoja S.Žukas.
Jei mokytojas paaukos savo dalyką, kad išspręstų problemą, ji neatsinaujins per pertrauką ir nepersikels į kitą pamoką. Todėl bendras ugdymo procesas nukentės mažiau.
Jis apgailestauja, kad daugumoje Lietuvos mokyklų dėmesys bendriesiems vaikų gebėjimams skiriamas per etikos, tikybos pamokas ir klasės valandėles.
Bendrieji moksleivių gebėjimai nevertinami ir egzaminuose. Gal šiek tiek atsižvelgiama į saviraišką ir kūrybiškumą, tačiau iš esmės tikrinamos žinios.
„Kaip padaryti, kad būtų įvertinti ir bendrieji gebėjimai? – retoriškai klausė pranešėjas. – Vienas iš siūlymų – formuoti portfolio, ką moksleivis nuveikęs per mokymosi metus: gal jis buvo skautas, gal geras futbolininkas ar choristas? Visos užklasinės veiklos ir pasiekimai turėtų būti lygiaverčiai su abitūros egzaminų pažymiais. Airijoje, Suomijoje taip yra. Stojantiesiems į pedagogines studijas yra suformuluotos septynios eilutės reikalavimų, iš kurių tik vienas – egzaminų rezultatai. Daug svarbiau, ar žmogus stabilus, koks jo psichologinis pasirengimas ir t.t.“
Darbas grupėse pasiteisina ne visada
Darbas grupėmis – labai populiari ugdymo priemonė. „Tačiau ar mokytojai kada nors klausė vaikų, kaip jie jaučiasi, suskirstyti į tas grupes? Juk dažniausiai vadovaujamasi tokia praktika: mokytojas vaikams leidžia patiems pasiskirstyti, bet visada lieka keli, kurių dėl kokių nors priežasčių niekas nenori. Tada mokytojas juos suveda į krūvą, dar kokį nors „gerą“ mokinį prideda – ir tai jau probleminė grupė, nes tas „gerasis“ patiria stresą, puola į ašaras, nes pažeista klasės hierarchija ir t.t.“, – aiškino S.Žukas.
Darbas grupėse, kaip mokymo priemonė, esą pasiteisina tik tada, kai kaskart atliekama grupės narių rotacija: „Tada nesusiformuoja tokie stiprūs ryšiai. Suskirstyti vaikus juk galima atsitiktine tvarka, žaidimo forma, pavyzdžiui, pagal gimimo mėnesį.“
Tačiau net ir tokiu atveju išlieka tikimybė, kad ne visi grupės nariai pasisakys. Ar jie nebus užgožti lyderių?
Geri pažymiai – klišinis mąstymas, prastesni – platesnės gyvenimo patirtys ir originalus mąstymas. Tik ar mokytojai pasiruošę jį išgirsti?
„Kaip padaryti, kad visi mokiniai ką nors pasiūlytų? Tam gali būti pasitelkiamas kalbėjimo daiktas, pavyzdžiui, pliušinis meškiukas, perduodamas iš rankų į rankas. Jis keliauja ratu ir vaikas tikrai žino, kad ir jis turės žodį, be to, jis pasisakys ne paskutinis, o eilės tvarka. Tai garantuoja, kad visų, netgi tų vadinamųjų nevykėlių, nuomonės bus išklausytos. Geri pažymiai – klišinis mąstymas, prastesni – platesnės gyvenimo patirtys ir originalus mąstymas. Tik ar mokytojai pasiruošę jį išgirsti?“ – auditorijos teiravosi vadovėlių leidėjas.
Vaikų norai – tik po mokytojo užgaidų
S.Žukas pastebėjo, kad mokytojai iš esmės nesiklauso vaikų nuomonės. „Pavyzdys iš gyvenimo: leidyklos redaktorė pasakojo, kad vaikams grįžus iš ekskursijos mokytoja parašė pastabų, kad jie neišauklėti ir nedrausmingi. Tačiau ko ji tikėjosi, jei vietoje Karo muziejaus, kurio norėjo vaikai, nuvežė juos į M.K.Čiurlionio muziejų. Nesakau, kad Čiurlionis nenusipelno mokinių dėmesio, bet ar tikrai penktokai ar šeštokai jam jau pasiruošę? Taigi, paukščiukas uždėtas, bet ar dalykas įvyko?“ – retoriškai klausė pranešėjas.
Jis pabrėžė, kad savo sukurtų taisyklių vaikai labiau laikosi nei primestų. Tada jie būna ir klusnesni.
„Tačiau ne visi mokytojai tai suvokia ir dažnai savo nesėkmes maskuoja po tokiu pasiaiškinimu: „Dabar jums tai atrodo neįdomu, bet, kai paaugsit, suprasite, kodėl jus ten vežiau.“ Absurdas“, – reziumavo S.Žukas.
Atspindi realų pasaulį
Tematiškai integruotuose vadovėliuose pradinukai turėtų atpažinti save. S.Žukas užtikrino, kad vaikas su kur kas didesne motyvacija mokosi skaityti jam ir jo pasauliui artimus tekstus. Be to, jis išprovokuojamas pasisakyti svarstomais ir jam pačiam aktualiais klausimais.
Per vadovėlių inspektavimą netgi gavome kritikos, kodėl sukūrėme netobulus vaikus. Tarkime, vieno personažo tėtis išvažiavęs į Airiją.
„Mūsų vadovėlyje keliamas tikslas suartinti tai, ko mokomasi, su tuo, kas vaiką supa jo aplinkoje. Nevengiame kelti ir aštresnių socialinių ar psichologinių problemų ir bandyti jas spręsti. Per vadovėlių inspektavimą netgi gavome kritikos, kodėl sukūrėme netobulus vaikus. Tarkime, vieno personažo tėtis išvažiavęs į Airiją. Tačiau mūsų tikslas – kurti ne idealistinį, o realų pasaulį: kad pamokose būtų kalbama apie dalykus, kurie nedingsta išėjus iš klasės, apie problemas su visu jų gaudesiu“, – aiškino S.Žukas.
Vadovėliuose paliečiama ir patyčių tema. „Jos nevyksta be liudininkų, tačiau esminis klausimas: ar garbinga skųsti? Todėl siūlome dėmesį nukreipti ne vien į auką, bet ir į liudininkus. Iš patyčių atvejų reikia kurti mizanscenas ir paraginti vaikus keistis vaidmenimis. Po to labai svarbu aptarti, kaip kas jautėsi. Tai – svarbi priemonė“, – įsitikinęs S.Žukas.
Kalimas – nieko nėra baisiau
S.Žuko dukra mokosi šeštoje klasėje. Vyras prisipažino, kad jam nėra nieko baisiau nei žiūrėti į vaiką, kuris kala žemėlapį.
„Aš pats pirmą kartą tas jūras girdžiu – man jų niekada nereikėjo. O vaikams tenka iškalti ežerų pavadinimus, jo plotą, gylį. Man atrodo, kad to visiškai nereikia. Aišku, bazinės žinios turi būti išmoktos, tačiau ne kalimu, o per žaidimus, manipuliacijas. Klausykime vaikų, provokuokime kalbėti apie juos pačius, tarkimės su jais ir edukacinis procesas bus visai kitoks“, – paskaitos klausiusius Knygų mugės lankytojus ragino S.Žukas.
