Judėjimas kilo 1967 metais šiaurėje, Naksalbari kaime. Nuskurę bežemiai, praradę bet kokią viltį, sukėlė maištą. Prisidėjus Komunistų veikėjams Kalkutoje ir studentams maištas virto ginkluotu sukilimu su šūkiu „Žemė valstiečiams“. Policija žiauriai susidorojo su maištininkais, bet ginkluoto pasipriešinimo idėja išliko.
Degios medžiagos Indijoje labai daug. Klesti korupcija, trūksta medikų, dauguma gyventojų neraštingi. Yra stambių žemvaldžių, yra pasiturinčių ūkininkų, bet bežemių – didžiulė masė. Indija vystosi labai audringai – statomos gamyklos, kasyklos, plečiamas kelių ir vandentiekio tinklas. Žaibo greitumu sukalami turtai. Indijos turtuoliai – vieni turtingiausių ir galingiausių pasaulyje. Šalis padarė neabejotiną pažangą. Kasmet ekonomika išauga 8 procentais. Tačiau to vaisiais naudojasi ne visi. Iš proceso iškrenta nemažai žmonių. Būna, kad žemė konfiskuojama plėtros tikslams, mokant už ją skriaudikišką kainą arba paprasčiausiai atimama. Netrūksta ir kitokių neteisybių.
Ten, kur yra nepatenkintųjų, tuoj prisistato partizanai. Jie gina nuskriaustuosius, bet nieko nedaro veltui. Reikalauja aklo paklusnumo, naujų kovotojų, maisto. Maoistų grupės turi visišką valdžią arba didelę įtaką vargingose žemės ūkio valstijose, miškinguose rajonuose ir vietose, kur centrinė valdžia nepasiekia. Grupės net tiesia vandentiekius, stato ligonines. Indijos armijos apskaičiavimu, kadrinių maoistų naksalitų yra apie 50 tūkst., bet visur, net dideliuose miestuose ir pačioje sostinėje, yra jų šalininkų, ypač tarp studentų. Jie renka lėšas, gabena ginklus ir šaudmenis. Juos remia ir kai kurios profsąjungos. Naksalitai nevengia plėšikauti keliuose. Sustabdo automobilius ir autobusus, revoliucijos vardu atima pinigus, vertingus daiktus arba krovinį. Jie puldinėja policijos nuovadas, degina įstaigas, veja lauk mokytojus, apšaudo kariuomenę. Jų valdomose zonose nėra nuosavybės, teismai teisia „pagal revoliucijos įstatymus“. Eiliniai kovotojai ideologijos nelabai supranta. Tai paprasti žmonės, retas jų moka skaityti.
Nėra pastovių Raudonojo koridoriaus sienų. Kartais juos atakuoja Indijos armija ir policija, išstumia iš miškų, bet ji negali suduoti mirtino smūgio, nes būriai neturi centrinės vadovybės. Partizanų vadai daro ką nori, riejasi tarpusavyje, ypač klausimu, kuris jų geriau supranta Mao mokymą.
Valdžia vadina juos banditais. Šiemet priėmė į darbą 70 tūkst. naujų policininkų, pakėlė jiems algas, parūpino sraigtasparnių ir geresnių ginklų. Vyriausybė supranta, kad vienintelis sėkmingas kovos su maoistais būdas – labiau padėti vargingiems rajonams. Raudonojo koridoriaus zonoje tiesiami nauji keliai, statomos ligoninės, mokyklos. Bet valdžia ne visur pasiekia ir ne visur suspėja.
Kinija, Mao Dze Dongo tėvynė, jau prieš 20 metų kategoriškai atsisakė maoizmo ir komunizmo. Iš jo liko tik dekoracija – vėliavos ir pavadinimai. Net komunistinių šūkių nebeliko. Šalis labai sėkmingai kuria kapitalizmą.
Sausį septynių valstijų vyriausybės pasitarė ir patenkino ūkininkų organizacijos „Salva Judum“ („Taikos lygis“) reikalavimą duoti jiems šautuvų. Tai nebuvo vienareikšmiškai geras sprendimas. Ūkininkai kovoja ne tik su maoistais, bet ir su jų rėmėjais. Būna, net kaimus sudegina.
Nugalėti maoistus sunku. Jie neskuba, nesiekia greitos pergalės. Laikosi Mao principo – išsprogdinti valstybę iš vidaus. Ir kas iš to? Na paimtų maoistai valdžią, sakysim, vienoje valstijoje, tegul ir visoje Indijoje (kas neįmanoma). Bet kas toliau? Skurdo ir nuoskaudų tik padaugės.
Kinija, Mao Dze Dongo tėvynė, jau prieš 20 metų kategoriškai atsisakė maoizmo ir komunizmo. Iš jo liko tik dekoracija – vėliavos ir pavadinimai. Net komunistinių šūkių nebeliko. Šalis labai sėkmingai kuria kapitalizmą.
Kita didelė šauni tauta – rusai – taip pat atsižegnojo nuo praeities. Komunizmo ji buvo taip suluošinta, kad visiškai atsistoti ant kojų negali iki šiol.
Dabar kitame žemyne, Venesueloje, pusė tautos, apsvaigusi iš džiaugsmo, ploja, šoka ir gieda giesmes prezidentui parašiutininkui. Nenustygdami iš laimės, plačiai atmerktomis akimis šie žmonės žiūri į savo šviesią ateitį. Kurios nėra.
Neseniai kaimyniniame su Indija Nepale maoistų partizanai netgi laimėjo. Nuvertė karalių, sostinėje Katmandu valdžią paėmė keturios komunistų maoistų frakcijos. Na ir kas? Ekonomika sustojo, turizmas merdi. Vargingieji kenčia dvigubai daugiau. Kompartijos kaltina viena kitą, o ką daryti su pergale, neturi supratimo.
Svaiginančiai paprastas pasiūlymas: atimti ir išdalyti. Neblogai skamba ir jo tęsinys – „individuali nuosavybė – blogis, kolektyvinė – išganymas“. Bet viskas išgaruoja kaip ryto rūkas, kai šie skambūs šūkiai imami įgyvendinti. Visur ir visada – nuo Izraelio kibucų iki ankstyvesnės Kinijos komunų ar juodžemio zonos „kolchozų“, nesugebančių nuimti derliaus ar nukasti bulvių.
Galbūt pastebėjote – kompartijos tarpusavyje visada pešasi. Nes jos negali sugalvoti, ką padaryti iš tikro, realiame gyvenime. Jos moka tik iliuzijas dalyti ir nepagrįstas teorijas kurti. Statyti nepasisekė dar nė vienai.
Tokiame aklagatvyje atsidūrus telieka viena išeitis – kaltinti bendraminčius.
