„Kiekvieną kartą, kai suskamba telefonas, tai iki kulnų baimė nueina. Nors jau du metai kaip dirbu, bet taip yra“, – sako Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Svitojienė.
Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Renata Bazelienė antrina ir pažymi – net jeigu iškvietimų nebūna, įtampa nenuslūgsta.
„Vis tiek iki pamainos pabaigos sėdim įtampoje. Iki paskutinės minutės. Nėra čia toks darbas, kad sėdi ir atsipalaiduoji. Mes turime net paštą stebėt. Visą laiką turi žiūrėti“, – kalba vaiko teisių apsaugos specialistė.
Vaiką rado tarp skudurų
Paprašyta prisiminti savo pirmąjį iškvietimą, Renata atvira – buvo baisu: „Pirmas iškvietimas ir iškart aštuoni vaikai.“
Gyvenimo sąlygos buvo blogos, tėvai girtaujantys, o vaikų, kaip pati sako, ieškoti teko tarp skudurų krūvos.
„Pagal sistemą buvo žinoma, kad yra aštuoni vaikai, septyni buvo, o kur mažiausias? Mažiausias buvo metukų, gal pusantrų. Sakau, o kur vaikas? Niekas neprisipažįsta, nesako. Mama neblaivi, supasi ant supynių, atsisakė pūsti. Tėtis trigubai už mane didesnis, rėkia, triukšmauja, visi filmuoja, mes to vaiko nerandam, dokumentų nepateikia. Ir matau kažkokią skudurų krūvą ant lovos. Čia, sakau, turbūt, reikia ieškoti“, – dalijasi R.Bazelienė.
Vaiko teisių budėtojos nuojauta pasitvirtino – po skudurų krūva specialistė rado vaiką. Nujausdami, kad vaikas bus atimtas, tėvai jį paslėpė: „Juk ir uždust vaikas gali.“
Baisiausia, kad tuos vaikus taip sutraumuoja, kelia sąmyšį.
„Paskui tie vaikai išsilakstė, lauke tamsu, o jie gudrūs, išgąsdinti, ne pirmą kartą, turbūt, bėga iš namų. Visi į visas puses. Baisiausia, kad tuos vaikus taip sutraumuoja, kelia sąmyšį“, – apgailestauja ji.
Pasiteiravus, ar dažnai vaikai pasislepia, vaiko teisių apsaugos specialistės pasakoja, kad dažniausiai slepiasi tie, į kurių šeimas budėtojai atvyksta jau ne pirmą kartą.
„Būna tėvai pasako: bėk“, – priduria R.Bazelienė.
Vaikai tėvų klauso, todėl bėga ir visada nori, tikisi pas juos sugrįžti: „Vaikams tėvai, kad ir kokie bebūtų, vis tiek yra tėvai.“
Siekia ne atimti
Situacijų, kai vaikai yra stipriai apleisti, vaiko teisių budėtojų patirtyje netrūksta – darbuotojos pasakoja ir apie vaikus, lovoje miegančius su botais, su skudurais žaidžiančius, utėlėmis apėjusius mažamečius.
„Tokiais atvejais jie patys prašosi (paimami – red. past.), džiaugiasi“, – sako jos.
„Buvo atvejis, kai nuvežėm vaikučius, negalėjom perduoti giminėms, nes nekėlė ragelio, visi kaimo gyventojai girtaujantys“, – pasakoja R.Bazelienė.
Važiavome į tris skirtingas vietas, sako ji ir priduria – „ko dėl vaikų nepadarysi.“
Neprisiskambinę giminėms, vaiko teisių apsaugos specialistai kartu su vaikais atvažiavo į ligoninę. Nors namuose, kaip budėtoja teigia, vaikai atrodė švarūs, nes buvo tamsu, ligoninėje jie pasirodė esą tokie purvini, kad „švietė tik akytės“.
Tiesa, po kelių savaičių, gavus iškvietimą į tą pačią šeimą, paaiškėjo, kad situacija pasikeitė – namo remontas padarytas, o vaikai tvarkingi ir nusiprausę.
„Kartais būna, susitvarko“, – sako K.Svitojienė.
Budėtojos pabrėžia, kad jų darbe svarbiausia ne atskirti vaiką nuo tėvų, o užtikrinti vaiko saugumą, surasti jam saugią aplinką. Todėl budėtojai, visų pirma, prašo giminaičių pagalbos, kas galėtų priimti vaiką.
Specialistės vardija atvejus, kai giminaičiams arba budėtojams tenka įveikti ne vieną šimtą kilometrų tam, kad vaikas atsidurtų saugioje aplinkoje.
„Buvo, kad vežėm vaiką iš Širvintų į Rokiškį, nes tėvas prieš vaiką smurtavo. Buvo atvejis, kai važiavo močiutė iš Trakų trečią valandą ryto į Mažeikius paimti anūko“, – kalba vaiko teisių apsaugos specialistės.
Vertindami, ar giminė galės tinkamai pasirūpinti vaiku, vaiko teisių budėtojai į giminaičių namus važiuoja patys, užtikrina, kad jie nebūtų padarę pažeidimų.
Svarbu nemoralizuoti, kad nekiltų konfliktas
O ar daug agresyviai nusiteikusių šeimų?
„Būna, bet stengiesi, pavyzdžiui, pagirti kažkurioj vietoj, sakyti, kad, va, jūs dabar nuslydot, bet ką padarysi, nuramini, pradedi vos ne dovanas kišti, vaišinti, nes būna, kad verkia, puola į isteriją“, – pasakoja R.Bazelienė.
„Renata visada turi saldainių, čiulpinukų vaikams. Pas mane tai neužsilaiko, aš pati suvalgau“, – juokiasi K.Svitojienė.
Pasak budėtojų, svarbiausia būti tokiame pačiame lygyje kaip ir jie, stengtis nemoralizuoti, kad nekiltų konfliktas.
„Jau per savo patirtį įeinam ir tėvelių prašom – tik be panikos. Neprovokuojam vaikų, nes vaikai tokie jautrūs. [...] Pavyksta nuraminti iš karto, visus glostai, tėvelį, mamytę glostai“, – kalba R.Bazelienė.
Netikėtas radinys vaiko vežimėlyje
Kartais būna, kad iškvietimų nėra, aiškina vaiko teisių apsaugos specialistės. Tada budėtojai vyksta į globos peržiūras, dirba su vaiko teisių pažeidimais, į kuriuos galima reaguoti per tris darbo dienas, per šešias valandas, o ne per vieną valandą kaip įprasta.
„Būna dirbam su „Vaikų linija“, jie atsiunčia pranešimus. Pavyzdžiui, vaikas pasiskundžia ir jis gi nežino, kad reikia policiją kviesti. Vykstam ir į apklausas, kai tai yra nepilnamečiai, kratose dalyvaujame.[...] Lygiai taip pat reaguojam į bet kokį pranešimą paštu, raštu, balsu. Kitą kartą būna eina kažkas pro šalį, girdim per langą, galvojam, o, reikėtų pasižiūrėti“, – pasakoja budėtojos.
R.Bazelienė prisimena įvykį, kai Šalčininkuose, antrą valandą nakties, važiuojant pro miesto aikštę, pamatė jaunimo grupę, geriančią alų ir šalia stovintį vaikišką vežimėlį.
„Šoku aš iš mašinos prie to vežimo, sakau: kur vaikas? O jie sako, koks dar vaikas? Sako, čia buteliai guli, parodė ir tikrai – maišas su buteliais“, – istorija dalijasi budėtoja.
Atsimenu, sniegas sninga, dešimtmetis verkia, tokia liūdna atmosfera.
Paprašytos prisiminti sunkiausią iškvietimą, vaiko teisių apsaugos specialistės nedvejoja ir įvardija tą patį įvykį.
„Mama nužudė savo vyrą, keturių vaikų tėvą, ir teko naktį vykti. Buvo ten visi ir žudikai, ir nužudytieji“, – pasakoja K.Svitojienė.
„Atsimenu, sniegas sninga, dešimtmetis verkia, tokia liūdna atmosfera“, – prideda ji.
Darbą parsineša ir į namus
Žmogiškumą vaiko teisių apsaugos specialistės įvardija kaip vieną svarbiausių savybių dirbant budėtojo darbą. Svarbu, jų nuomone, žinoti, ko tikėtis, nedėti didelių vilčių.
„Kiti ateina su mintim, kad eini gelbėti pasaulio, tai iš tikrųjų taip nėra“, – pabrėžia K.Svitojienė.
Vaiko teisių budėtojos mini atvejus, kai iškvietimus į tas pačias šeimas gauna pakartotinai: „Mes patys turim tokių atvejų, kai jau esam važiavę, vieni kitus pažįstam ir vaikai jau mus žino, laukia.[...] Kai nuvažiuoji ir vėl tas pats, ir tas pats tęsiasi, reiškia kažkas neveikia.“
Tada, kaip pačios sako, yra peržiūrimas ir pakeičiamas planas, jei šeimoje jis neveikia.
Paklaustos, ar tokios situacijos jų nenuvilia, budėtojos teigia, kad bando atsiriboti nuo minčių ir kuo greičiau suteikti pagalbą šeimai ir vaikams.
Kiti ateina su mintim, kad eini gelbėti pasaulio, tai iš tikrųjų taip nėra.
„Mes stengiamės atsiriboti nuo bet kokių minčių ir dirbti, padėti greičiau, čia ir dabar kurti „verslo“ planą, kaip pradėsim, ką kalbėsim, ką su vaiku darysime“, – apie darbą pasakoja R.Bazelienė.
Vis dėlto atsiriboti pavyksta ne visada.
K.Svitojienė sako darbą dažnai parsinešanti į namus. Artimiesiems papasakojus apie vaiko teisių pažeidimus, sulauktus pagalbos skambučius, šie, budėtojos teigimu, dažnai tuo negali patikėti.
„Aš netgi savo vaikam sakau, įsivaizduojat, kaip jūs gerai gyvenat, ką aš mačiau, kartais sakau, kad aš norėčiau juos nusivežt, kad pamatytų“, – kalba vaiko teisių apsaugos specialistė.
