„Šio vaiko būklę galima prilyginti būklei po kankinimo, ir tam nustatyti tikriausiai nereikia būti nei žmogaus teisių ekspertu, nei teisininku“, – ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės pareigas einanti Dovilė Šakalienė.
Anot jos, niekingai skamba Ventos pensiono vadovės Gražinos Banienės mintis, kad mergaitė esą buvo blogos nuotaikos, kai realiai ji buvo atsidūrusi ant mirties slenksčio.
D.Šakalienei kyla klausimų, ar apskritai mergaitė Ventos socialiniuose globos namuose buvo tinkamai prižiūrima, jei globos namų vadovai teigia, kad septynmetė niekada normaliai nevalgydavo ir buvo maitinama tik per gastrostomą – specialų vamzdelį maitinimui, o vos patekusi į Kauno ligoninę ėmė normaliai valgyti nespringdama.
Žmogaus teisių gynėjos teigimu, dėl šio atvejo prokurorai, gindami viešąjį interesą, galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sveikatos sutrikdymo, tačiau ir tuomet esą nebūtų iki galo aišku, kas turėtų būti atsakovas.
Šio vaiko būklę galima prilyginti būklei po kankinimo, - sako D.Šakalienė.
„Atsakomybė iki galo nėra nustatyta, kad fizinius asmenis, konkrečius slaugytojus, būtų galima nubausti. O kaip būna su institucine atsakomybe, mes žinome – kai visi kalti, tai niekas nekaltas“, – dėstė Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė.
Pasak jos, jei dėl mergaitės sveikatos sutrikdymo būtų priteista kompensacija, nežinia, ar ji neatitektų tam pačiam pensionui, kuriame mergaitė patyrė kančias, nes jis šiuo metu teisiškai atstovauja mergaitės interesams.
Paklausta, koks likimas laukia septynmetės neįgalios mergaitės, kai ji bus išrašyta iš Kauno ligoninės, D.Šakalienė patikino, kad greičiausiai ji grįš ten, iš kur atvežta – į Ventos globos namus.
„O kur ją dės? Žinoma, grąžins ten. Nebent čia bus toks išimtinis atvejis, kokius mėgsta mūsų Rytų kaimynių prezidentai, ir bus vienam vaikui padaryta išgelbėjimo akcija, suorganizuojant jam laimingą vaikystę, o kitus 199 paliekant gyventi taip, kaip gyveno“, – ironizavo ji.
Kankinimai fiksuoti
Tai, kad Ventos pensione su vaikais elgiamasi netinkamai, Žmogaus teisių stebėjimo institutui nebuvo naujiena.
Teikdamas savo ataskaitą apie žmogaus teisių įgyvendinimą Lietuvoje 2009–2010 m. žmogaus teisių stebėjimo institutas pažymėjo, kad jam kyla įtarimų, kad šiame pensione ligoniai buvo surišami tramdomaisiais marškiniais, iš jų vagiamas maistas, o nepaklusnieji baudžiami fizinėmis bausmėmis.
„Darbuotojai surišdavo neramesnius gyventojus, kad patys naktimis galėtų miegoti“, – teigiama ataskaitoje.
„Darbuotojai surišdavo neramesnius gyventojus, kad patys naktimis galėtų miegoti“, – teigiama ataskaitoje.
Kai buvo nustatyti tokie pažeidimai, devyni pensiono darbuotojai gavo drausmines nuobaudas. Kovą su tokiais pažeidimais pradėjo ir nauja pensiono vadovė Gražina Banienė.
Luošinimas – valstybės politika?
Nepaisant to, kad suaugusiųjų elgesys su neįgaliais vaikais kelia šiurpą, vaikų psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras ragina jų neteisti nepagalvojus apie visą vaikų globos sistemos būklę Lietuvoje.
Pasak jo, kol Lietuvoje vaikai šimtais augs valstybiniuose globos namuose, tol kartosis ir tokie kraupūs atvejai.
„Mes turime bendrą mokslininkų išvadą, kad tai nėra vien darbuotojų kaltė. Nustatyta, kad kitaip būti ir negali. Tai nereiškia, kad ten dirba žmonės, kuo nors blogesni už mus. Ten tiesiog yra fabriko modelis“, – pažymėjo psichiatras.
Anot jo, Lietuvą jau dvidešimt metų įvairios tarptautinės organizacijos skatina atsisakyti didžiulių valstybinių vaikų globos namų ir kurti mažas, kur kas labiau tikras šeimas primenančias institucijas, tačiau šiame kelyje mūsų valstybė vis klupčioja.
Vaiko „kaina“ valstybei: įvaikinimas - 0 litų, globa - 520 litų, šeimyna - 1040 litų, globos namai -apie 2000 litų.
D.Pūras pažymi, kad Lietuvoje iki šiol veikia tokie globos namai, kur po vienu stogu gyvena po 150 vaikų, nors net Gruzija ir Bulgarija tokių institucijų yra atsisakiusi ir tėvų globos netekusius vaikus stengiasi apgyvendinti šeimose ar šeimynose, kur augtų ne daugiau kaip 12 nepilnamečių.
Negana to, D.Pūras pastebi, kad tokie gigantiški vaikų namai, kuriuose normalūs socialiniai santykiai neįmanomi, remiami ir remontuojami – į juos investuojami milijonai ES lėšų, užuot tas pačias lėšas panaudojus šeimų mokymui auginti vaikus ar globai šeimose skatinti.
SOS kaimų draugijos Lietuvoje vaiko interesų patarėja Virginija Pleckevičienė skaičiuoja, kad Lietuva iškreiptą rūpybą tėvų netekusiais vaikais demonstruoja ir socialinės rūpybos sistemoje, kai vaiką įsivaikinusi šeima nesulaukia jokios valstybės paramos, globojanti gauna 520 litų per mėnesį, šeimynoje auginamam vienam vaikui valstybė skiria 1040 litų finansavimą, o globos namuose – apie 2000 litų išlaikymą.
„Kokia yra logika – kuo labiau luošini, tuo daugiau moki?“ – pateikusi šiuos skaičius, retoriškai klausė ji.
Vaiko teisių gynėjai ragina naują Lietuvos Vyriausybę atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją ir iš esmės keisti šeimos ir vaiko politiką Lietuvoje.
