Šešiolikmetė Ernesta pradeda pirma. „Dabar mokausi profesinėje mokykloje, tačiau planuose – aukštoji. Man bus sunkiau, nes neturiu tėvų, bet aš aktyvistė, visada siekiu kažko daugiau“, – nusišypso. Jai antrina ir čia gyvenanti Dovilė, kuri nori įstoti į universitetą, tačiau dar nėra pasirinkusi, ką norėtų studijuoti. „Mėgstu matematiką ir rusų kalbą, manau, jog man patiktų žurnalistės darbas“, – sako ji.
Kiti gi nedrąsūs – prireikia laiko pasakyti, kas jiems sekasi geriausiai, ir ką norėtų veikti ateityje. Devintokas Dima dėl savo ateities nėra užtikrintas, bet sako, kad domisi sunkiąja atletika. Labai į tolį nemąsto – nukreipia pokalbį nuo ateities svajonių į šiandienos pasiekimus: pasigiria gaunantis kišenpinigių už tai, kad močiutei padeda buities darbuose.
Nė viena institucija nesidomi
Su vaikais pabendrauti leidęs pietryčių Lietuvoje įsikūrusių vaikų globos namų direktorius teigia, kad maži ir vyresni turi daug svajonių, turi motyvacijos. Tačiau dažniausiai bijo kelti sau pernelyg aukštą kartelę – nesijaučia užtikrinti.
Anot psichologės, Paramos vaikams centro steigėjos Ernos Petkutės, galima tik įsivaizduoti, ką reiškia vos sulaukus pilnametystės bijoti, kad nerasi darbo, neįstosi studijuoti ir atsidursi gatvėje. „Vaikai patiria labai didelį stresą, tarsi patenka į vakuumą, kuriame turi susirasti darbą, mokytis, dažniausiai, jei neturi giminių, turi susirasti gyvenamą vietą, išmokti už viską mokėti“, – sako ji.
Lietuvoje nė viena institucija nesidomi, kokiais keliais pasuka vaikų namuose užaugę žmonės – tai esą būtų kišimasis į privačius žmonių gyvenimus. Kuklios vienkartinės išmokos įsikūrimui labai greitai ištirpsta, juolab kad vaikai anksčiau neturėję galimybių išmokti savarankiškai valdyti finansų. O krypčių, kuriomis palikusieji vaikų namus pasuka, esama labai įvairių – nuo tragiškos baigties iki įspūdingų ir įkvepiančių.
Stiprios asmenybės užima ir vadovaujamas pareigas
Vieno Lietuvos miestelio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Gediminas (vardas pakeistas – aut. past.) yra našlaitis, augęs vaikų globos namuose. Iki šiol jis nežino, kodėl tėvai jį paliko – kai per studentiškas atostogas Gediminas surado motiną, ji sūnaus išsigynė.
Šiandien, net ir sukūręs gražią šeimą, įkopęs į karjeros viršūnes, pašnekovas nori likti anonimiškas – pareigos neišsklaido nešamos naštos. Vaikystės atsiminimai Gediminui kelia prieštaringų emocijų.
„Gerai pamenu, kad žiemos būdavo tikrai žiemiškos ir visada būdavo sniego, o auklėtojos labai bardavo už tai, kad grįždavome šlapiomis pirštinėmis. Išeina taip, kad negalėdavome net paimti į rankas sniego“, – pasakoja jis.
Nors gali atrodyti, kad tarpusavio santykiai tarp vaikų iš globos namų ir jų auklėtojų nebūna artimi, Gedimino patirtis kiek kitokia. „Buvau paklusnus berniukas, klausydavau auklėtojų, mokytojų ir buvau jų mylimas. Vienos klasės auklėtoja mane pasiimdavo pas save į namus. Atsimenu jos du darželinukus vaikus, kartu dirbdavome namų ūkio darbus, grybaudavome, uogaudavome. Su ja ir jos jau dabar suaugusiais vaikais bendrauju iki šiol“, – sako Gediminas.
Policijos komisarą – kai jis buvo vaikas – dėl to, kad gyvena globos namuose – mokykloje bendraamžiai pravardžiuodavo. Nepaisant atstūmimo, mokslai, o vėliau – ir karjera jam sekėsi. Dėl stipraus charakterio, pasitikėjimo savimi, drąsos, o ir dėl tinkamu laiku tinkamoje vietoje sutiktų žmonių – neužtikrintumą ir nežinią pavykdavo įveikti.
Elektriko-ryšininko diplomas profesinėje, paskui – darbas kolūkyje, į kurį nuvyko tiesiog perskaitęs straipsnį laikraštyje, vėliau – privalomoji tarnyba ir studijos aukštojoje karinėje mokykloje Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade). Būtent ten sutikti lietuviai milicininkai pakvietė tęsti karjerą milicijoje. Iš pradžių – svečioje šalyje, paskui – jau ir Lietuvoje. Pradėjęs nuo jaunesniojo inspektoriaus (tyrėjo) pareigų, Gediminas pamažu kilo karjeros laiptais ir tapo komisaru – juo jis dirba jau daugiau nei 23 metus.
Labiausiai trūksta pavyzdžio
Be artimųjų užaugusių vaikų pasiekimai paprastai turi didelę kainą. Psichologės E.Petkutės teigimu, yra keletas esminių dalykų, skiriančių vaikų globos namų auklėtinius nuo vaikų, augančių šeimose.
Pirmiausia – vaikai negali turėti sau priklausančio, suaugusio žmogaus, todėl visą laiką išgyvena ilgesį; antra – jie jaučiasi palikti ir klausimas, kodėl juos paliko, nuolat slegia mažo vaiko pečius; trečia – šeimoje augantys vaikai lengvai išmoksta visko, ką veikia jų artimieji, o globos namuose tai nėra taip paprasta. Kaip vieną iš svarbiausių priežasčių psichologė pastebi šią: „Aplinkiniai žmonės į vaikus iš globos namų žiūri kritiškiau. Nepažinodami – jie jų bijo ir priskiria labai daug blogų savybių; pavyzdžiui, kad globos namų auklėtiniai daugiau nei kiti vaikai geria, rūko, mušasi ar turi įvairių priklausomybių. Tačiau taip nėra – jie tiesiog dažnai neturi puikaus pavyzdžio, yra vaikai iš fabriko.“
Vaikų namuose augusiam Edgarui susiklostė kitaip, nei policijos komisarui Gediminui. Nuo 7 metų jis augo SOS vaikų kaime ir nebuvo nei geras, nei paklusnus berniukas. Šiandien grįžti į vaikystę jis jokiu būdu nenorėtų.
„Gyvenimo sąlygos buvo geros, mokiausi pagal palengvintą programą, turėjau didelių ateities planų. Norėjau nuosavo namo, gero darbo ir mylinčios šeimos. Tačiau viskas kitaip, nei svajojau – neturiu nieko“, – pasakoja jaunas vyras.
Su draugais dar paauglystėje įbridęs į alkoholizmo liūną Edgaras už chuliganiškus nusikaltimus atsidūrė pataisos namuose. „Gerti atrodė labai geras laisvalaikio praleidimo būdas. Veikti nebūdavo ką. Alkoholis skatindavo pyktį, daužydavau langus, trankiau durimis, kėliau daug problemų globėjams“, – savo elgesį šiandien griežtai vertina Edgaras.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė mano, kad ne patys vaikų globos namai nukreipia jaunimą klystkeliais.
„Augusiesiems vaikų globos namuose išties kyla didesnė grėsmė atsirasti netinkamose kompanijose, dažniau užsitraukti baudžiamąją atsakomybę, ar net tapti prekybos žmonėmis aukomis,tačiau tam didelę įtaką daro vaikystėje patirtos traumos ir nemokėjimas kritiškai vertinti situacijos“, – teigia E.Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pastebi ir socialinės bei ekonominės atskirties įtaką šiuolaikinių vaikų elgesiui. Viena iš problemų, apie kurią pagarsinama ir žiniasklaidoje, tai – nepilnamečių užsiėmimas prostitucija. Tam gali būti daug priežasčių.
„Mergaitės mokykloje pamato vaikus, atėjusius iš turtingų šeimų, apsirengusius gražiais drabužiais ir pačios tokių ima norėti. Juk dažnai vaikai iš vaikų namų rengiasi prasčiau arba negauna naujausių drabužių, galbūt tai ir paskatina jas ieškoti papildomų pajamų tiems norams patenkinti“, – sako E.Žiobienė. – Kita priežastis – paauglės, kurios nejuto tėvų artumo ir meilės, ima jos ieškoti kitur ir įsivelia į romanus su suaugusiais vyrais, kurie parodo daugiau dėmesio, o tada nesąmoningai atsiranda ir lytiniai santykiai.“
E.Žiobienė apgailestauja, jog vaikams iš globos namų dažnai tenka ištverti daug sunkumų, neturint šeimos ir artimųjų palaikymo.
„Globos namuose darydavau, ką noriu“
Nesusikūręs savo svajonių gyvenimo, Edgaras apgailestauja, kad vaikystėje elgėsi netinkamai, ir dabar jaučia to pasekmes. „Globėjai man visai nerūpėjo, nenorėjau klausyti, ką jie sako, tarsi atvirkščiai viską norėjosi daryti. Atrodė, kad jie manęs nesupranta. Šeimoje būčiau geriau prižiūrimas, nes globos namuose darydavau tai, ką noriu, buvau nutrūkęs nuo pavadžio“, – sielojasi Edgaras. Dabar, būdamas suaugęs, jis sako puikiai suprantąs, jog viskas, ko jam trūko – tai kitų žmonių tikėjimo jo jėgomis ir pasakymo, kad net ir pačios didžiausios svajonės nėra per didelės.
Tai pastebi ir daug su vaikais, įskaitant ir tais, kurie auga globos namuose, dirbanti Švenčionių rajono savivaldybės Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Varnienė. „Labiausiai vaikų globos namuose augantiems vaikams trūksta paprasto artimo bendravimo. Buitinių dalykų – filmų peržiūrų kartu, stalo žaidimų ar net nagų nusilakavimo drauge“, – sako ji.
I.Varnienė mano, kad šie vaikai nesijaučia atskirti nuo visuomenės, tačiau kartais kyla keblumų norint juos įtraukti į laisvalaikio veiklas. „Yra konkreti valanda, kai vaikai turi sugrįžti į įstaigą, o norint nukrypti – reikia teikti raštiškus prašymus“, – kas apsunkina organizuojančiųjų veiklą darbą, vardija specialistė. Labiausiai jai nemalonu, kad kai kurie suaugusieji vaikus iš globos namų laiko blogiu, kurį reikia apeiti. Anot I.Varnienės, tokios visuomenės nuostatos gali neigiamai veikti asmenybės formavimąsi.
Vaikų globos namuose daugėja: kalti ne tik tėvai
Galima svarstyti, kad vaikams globos namuose auklėti, mylėti ir skatinti gali neužtekti profesionalių darbuotojų. Visgi yra ir kita problema – – Lietuva pasižymi itin dideliu institucijose globojamų vaikų skaičiumi. Dar daugiau – kasmet vaikų, kurie netenka tėvų globos ir yra apgyvendinami vaikų globos namuose, daugėja.
Statistikos departamento duomenimis, kasmet – maždaug 3 tūkstančiais. Globos vaikai dažniausiai netenka dėl kelių priežasčių: tėvų mirties, ilgalaikės ligos arba dėl to, kad tėvai stokoja socialinių įgūdžių, smurtauja ar patys atsisako vaikų. 2015 m. 7-17 metų amžiaus vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, Lietuvoje suskaičiuota 9432.
Paramos vaikams centro specialistė E.Petkutė šioje situacijoje įžvelgia ne tik tėvų kaltę – vaikų patekimas į globos namus dažnai priklauso ir nuo valstybės, laiku nepadėjusios socialinės rizikos šeimoms. Žinant, jog vaikų globos namuose augantys vaikai sunkiau adaptuojasi visuomenėje, buvo sukurta nauja politika, skelbianti, jog iki 2020 m. Lietuvoje planuojama uždaryti visus vaikų globos namus.
Tam reikia paruošti pakankamai daug globėjų. Vis dėlto tai, kaip tai daroma, E.Petkutei kelia nerimą. „Ne paslaptis, jog atsisakius vaikų globos namų, be darbo liktų visi šios sistemos darbuotojai, todėl norint rasti kompromisą, manoma, jog šie darbuotojai bus apmokomi tapti globėjais“, – sako ji.
Anot Vaikų teisių apsaugos kontrolierės E.Žiobienės, vaikų ateitį nulemti gali daug veiksnių. Tačiau svarbiausia – sudaryti vaikams galimybę visuomet šalia savęs turėti suaugusį ir patikimą žmogų – tai galėtų būti draugo mama, auklėtoja ar kitas protingas žmogus, galintis patarti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o palikus vaikų globos namus, svarbu nepasimesti ir prireikus pagalbos, kreiptis į valstybines įstaigas, prašant socialinio būsto ar dėl kitų priežasčių.
Tai, kokią didelę įtaką vaikų globos namuose augantiems vaikams turi suaugęs išmintingas žmogus, žino ir Edgaras. Šiandien, neturėdamas to, apie ką svajojo, jis žino, ką reikėjo daryti kitaip ir nori perduoti itin svarbią žinutę vaikams, kurie labos nakties linki dešimtims atsitiktinių žmonių, o ne mamai, tėtei, broliui ar sesei.
„Vaikai, stenkitės dėl savęs, o ne dėl kažko kito. Klausykite, ką jums sako suaugę žmonės, jūsų globėjai. Nors gali atrodyti netiesa, su laiku suprasite. Kiekvienam reikia žmogaus, į kurį galima atsiremti sunkią minutę, tą žmogų aš radau vėliau, o jums linkiu tą žmogų rasti kuo anksčiau“, – atviras yra Edgaras.
Nė vienas negali būti nurašytas dėl to, kokioje aplinkoje gimė, su tėvais ar be tėvų jiems teko augti. Atsispirti norui maištauti, kai visi draugai tai daro, o visuomenė linkusi atstumti, paaugliams iš vaikų namų gali būti ne mažiau sunku. Tačiau verta. Juk kiekvienas, norintis vadovauti orkerstrui,vieną dieną privalo atsukti nugarą miniai.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2016/2017 m. dalis, įgyvendinant VšĮ Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų ir informacinio raštingumo skatinimas darbe su jaunimu“.
Projektą remia Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
