Savanorystės principu „Vaikų linijoje“ dirbantiems žmonėms tenka išklausyti daugybės kvailiojančių skambintojų juokelių ar užgauliojimų, tačiau tuo pat metu atsiranda vis daugiau vaikų, kuriems tai tampa vieninteliu būdu atrasti svarbius atsakymus ar paguodą.
Nuo patyčių iki minčių apie savižudybę, nuo emigravusių ir dėmesio neteikiančių tėvų iki nelaimingos meilės ir lytiškumo klausimų – į visą tai tenka atsakyti dalį savo laisvo laiko noriai atiduodantiems žmonėms. Visa ši patirtis padeda ir jiems patiems.
2016 metais „Vaikų linija“ atsiliepė į 154 395 vaikų ir paauglių skambučius, atsakė į 1348 laiškus internetu. Visi šie pokalbiai yra nemokami ir konfidencialūs.
15min apsilankė Vilniuje, Algirdo gatvėje, esančioje „Vaikų linijos“ būstinėje ir pakalbėjo su savanorių mokytoja, psichologe Jurgita Smilte Jasiulione, savanore Agne Stankevičiūte, savanore Danguole Karpavičiene ir komunikacijos vadove Audre Bujokiene.
– Kada įsikūrė „Vaikų linija“ ir koks yra jos tikslas? Galbūt tas tikslas laikui bėgant kito?
Jurgita Smiltė: „Vaikų linija“ įsikūrė 1997-aisiais ir pradžia buvo Vaiko raidos centre. Tas pirminis tikslas yra labai panašus į tą, kurį mes ir dabar turime. Gal bėgant laikui labiau išsigrynino uždaviniai, bet esminis tikslas – būti tarnyba vaikams, į kurią vaikai gali paskambinti ir pakalbėti apie jiems aktualius dalykus.
Prieš dvidešimt metų, kai linija startavo, tai žmonės dvi dienas laukė pirmojo skambučio, kol galų gale linija suskambėjo, tų skambučių buvo tikrai nedaug, tebuvo tik viena linija. Vėliau tarnyba augo, skambučių kiekis augo ir dabar mes jau diskutuojame ne tik apie tai, kaip paskelbti, kad esame, bet kaip priimti tuos visus vaikų skambučius.
– Kokiu būdu skleidėte žinią apie „Vaikų liniją“?
Jurgita Smiltė: Aš pati „Vaikų linijoje“ darbuojuosi nuo 1999 metų. Pradėjau kaip savanorė, studijavau psichologiją. Iš savo savanorystės laikų prisimenu, kad eidavome į mokyklas, kalbėdavome apie sunkumus, pasakodavome, kad štai yra tokia tarnyba, į kurią galima kreiptis. Visą laiką informacija buvo vizualinė – plakatai ugdymo įstaigose, kad vaikai žinotų, kur kreiptis. Kelis kartus keitėme telefono numerį, kad jis būtų paprastesnis, labiau įsimenamas.
Audrė: Komunikacija ir tai, kaip mes kviečiame savanorius, tikrai keičiasi. Didžioji dalis savanorių buvo studentai.
– Ar „Vaikų liniją“ dažniausiai renkasi psichologiją studijuojantis jaunimas? Turbūt ne man vienam iškart šauna į galvą mintis, kad tokiam darbui reiktų turėti psichologinį išsilavinimą ar bent jau žinoti šio mokslo pagrindus?
Audrė: Iš tiesų, tai bet kurios specialybės žmogus gali savanoriauti. Prieš dešimt ar penkiolika metų tai iš tiesų buvo visokių specialybių studentai, o dabar pagrindinė grupė yra tarp 30-50 metų žmones, sukūrę karjeras, šeimas. Jie ateina su kitokiais tikslais.
Aš pati prieš trylika, keturiolika metų pradėjau savanoriauti žurnalistikos pirmame kurse, sugalvojusi, kad reikėtų gauti naujų įgūdžių ir tai išties buvo naudinga. Dabar žmonės ateina su požiūriu – aš noriu padaryti kažką naudingo visuomenei, noriu nuveikti kažką prasmingo. Matyti, kad savanorių tikslai ir motyvacija pasikeitė.
– Kiek savanorių šiuo metu dirba „Vaikų linijoje“?
Audrė: Turime virš 200 savanorių Vilniuje ir Kaune. Nuo šių metų pradedame ruošti savanorius ir Klaipėdoje. Tas skaičius gerokai ūgtelėjo per pastaruosius trejus metus. Praėjusią vasarą net įsisteigėme naują liniją. Net ir patalpos fiziškai išsiplėtė – anksčiau turėjome vieną kabinetuką, o dabar du.
Prie plėtros daug prisidėjo socialiniai tinklai, per kuriuos galime pasiekti platesnę auditoriją. Jei 2012 m. galėjome atsiliepti į vieną iš dvidešimt keturių vaikų skambučių, tai dabar – į vieną iš keturių.
– Daugelį žmonių nuo tokios veiklos atbaido tai, kad savanorystė kainuoja daug laiko, ar tai tiesa?
Audrė: Taip, tai reikalauja laiko ir mums kartais pačioms stebėtina, kad žmonės net ir turėdami dideles šeimas, užimdami vadovaujančias pareigas, turėdami savo verslą sugeba rasti keletą valandų per savaitę. Iš esmės, mes prašome apie 300 savanorystės valandų per dvejus metus, apie 20 valandų per mėnesį. 15 valandų budėjimams ir dar reikia ateiti į kvalifikacijos kėlimus, atvejų analizes.
Jei žmogui pabosta skambučiai, pavargsta nuo klausymo, tai mes įtraukiame jį į kitas veiklas, savanorių ruošimą. „Vaikų linija“ dirba nuo 11 valandos iki 23 valandos. Anksčiau dirbdavome iki 21 valandos, bet pajutome poreikį dirbti ilgiau, nes vaikai paskambina ir vėlyvu metu.
– Ką turi žinoti žmogus, kuris nori savanoriauti „Vaikų linijoje“? Kokių esminių dalykų išmokote prieš sėdant prie telefono?
Jurgita Smiltė: Prieš ateidamas žmogus neprivalo nieko žinoti. Pirmiausia, laukiame noro, motyvacijos, peržvelgti nuostatas ir atrasti tuos požiūrio kampus, kuriuos mes, kaip suaugę žmonės, pamirštame. Dar reikia laiko.
Mokymosi programa kito, taikėmės prie gyvenimo tempo. Anksčiau žmonės mokėsi aštuonis mėnesius ar net metus, tai dabar mokymosi programa yra keturi mėnesiai. Tai aktyvaus klausymo, konsultavimo, emocinės paramos teikimo įgūdžių kursas. Jis pagrįstas praktiniais pratimais, praktiniais uždaviniais, orientuojantis į skirtingus vaikų gyvenimo tarpsnius, skirtingus jiems kylančius iššūkius.
Daugelis žmonių atėję sako, kad moka klausytis, bet atėjus į „Vaikų liniją“ to mokomasi iš naujo. Reikia, kad savanoris mokėtų reaguoti į ekstremalias situacijas, kurių irgi pasitaiko, gebėtų kritiškai vertinti savo patirtį skambučio metu, kreiptųsi pagalbos, jei yra sudėtingesnis atvejis. Savanoriai rengiami bendravimui ir su 6-7 metų vaikais, kurie jau gali skambinti, ir su 18-mečiais, kurie yra visai subrendę jauni žmonės. Stebėdami statistiką matome, kad mūsų pagrindiniai skambintojai yra 12-15 metų paaugliai. Jų yra daugiau nei pusė, apie 60 procentų.
– Kokios problemos dažniausiai kankina į „Vaikų liniją“ skambinančius vaikus ar paauglius?
Agnė: Apie trys ketvirtadaliai skambučių yra išdykavimai ar tikrinimai, o ketvirtadalis jau skambina su tikslu pasikalbėti, reaguoja į tavo klausimus, atsako adekvačiai. Problemų ratas platus – nuo neturėjimo kuo užsiimti, draugų neturėjimo, patyčių mokykloje ar kieme, konfliktų iki savižudybių temos. Daug klausimų, susijusių su paauglystėmis problemomis, lytiniai klausimai, išsiskyrimai, netektys.
– Kokia būna reakcija, kai būna ekstremali situacija, tarkime, bandymas nusižudyti?
Agnė: Pirmiausia, išsiaiškiname, kokia yra rizika. Klausiame, kur vaikas yra, koks grėsmės lygis, ar jis laiko kažkokį įrankį ar tabletes rankoje. Tada mes prašome, kad jis pokalbio metu išmestų tą daiktą, pereitų į kitą erdvę, nuliptų nuo turėklų ar panašiai. Pašaliname iš pavojingos aplinkos ir pradedame kalbėtis.
– Ar iškart kreipiatės į skubios pagalbos tarnybas?
Agnė: Priklauso nuo situacijos. Jei vaikas jau kažką pasidarė, išsigando ir skambina pagalbos, tai mes iškart nukreipiame greitosios pagalbos medikus. Jei jis yra vietoje, kurioje pats gali pasikviesti pagalbą, tai raginame tai padaryti. Tarkime, užlipo kažkur ir nenulipa. Man tokio ekstremalaus atvejo dar neteko turėti.
Jurgita Smiltė: Kalbant apie savižudybę, tai reikia pabrėžti, kad žmogus, kuris sako, jog nori mirti, iš tiesų to nenori. Tai yra beviltiškumo jausmas. Paskambina, pasako, kad nori tik atsisveikinti, bet iš esmės tai, kad jis skambina, rodo, kad jis nori gyventi, bet tas noras yra kažkur giliai pasislėpęs.
Savanorio darbas yra užmegzti ryšį ir per tą ryšį atrasti vietų, kur slepiasi tas noras gyventi, kur yra ta motyvacija. Kartais savanoriai susitaria dėl tęstinumo: ištempk šią dieną, o rytoj vėl paskambink ir pakalbėsime, pažiūrėsime į viską iš naujo.
– Ar nėra sunku ateiti iš savo darbų, su savais rūpesčiais, kasdieniais iššūkiais ir staiga, prisėdus prie telefono, įsijausti į pagalbos ieškančių vaikų problemas?
Agnė: Taip, tikrai svarbu, kad neįšoktum iš kitų darbų, neįlėktum prie telefono vėluodamas. Būna, kad sėdi ir galvoji apie savo reikalus, kažkokias bėdas, tada tikrai sunku kalbėti su vaikais. Man dar neteko patirti tos motyvacijos krizės, bet kartais pažiūriu, kad jau ilgai čia esu, pamąstau, paskaičiuoju, kad jau nedaug liko (juokiasi).
Turbūt sunkiausia būna, kai iš budėjimo išsineši tokį savotišką klaustuką – ar aš viską padariau, kad vaikas geriau pasijaustų? Tikrai nėra taip, kad ateiname, atbudime ir pamirštame. Domimės, ar vaikai dar kartą paskambina, ar jų problemos tęsiasi.
– Jaučiate „Vaikų linijos“ darbo rezultatus? Galbūt gaunate vaikų atsiliepimų?
Agnė: Man didžiausias pasiekimas buvo praėjusiame budėjime, kai paskambino mergaitė ir sakė, kad jai draugė davė „Vaikų linijos“ numerį, jog pašnekėtume apie tam tikrus klausimus.
Jurgita Smiltė: Asmeninė rekomendacija (juokiasi).
Agnė: Taip. Ne tėvas, ne mama, ne mokytojas, o draugė. Vaikai per vaikus platina mūsų numerį ir sako, kad čia galima paklausti, čia galima pasikalbėti.
Jurgita Smiltė: Mes turime vaikų atsiliepimus. Jie laikas nuo laiko paskambina, parašo, parašo laišką, kad jiems padėjo, arba pamini, kad norėtų kažkokios kitokios pagalbos, gal jiems kažko trūksta. Turime pagalbą internetu, kur vaikai gali parašyti atsiliepimą apie gautą atsakymą. Džiugina, kad didžioji dalis vaikų vertina pozityviai, pagalba atitinka arba labai atitinka jų lūkesčius. Žinoma, visada būna ir kritikos pasiūlymų.
– Kokie būna vaikų pasiūlymai? Ko jie norėtų?
Jurgita Smiltė: Jie labai nori galimybės turėti gyvus pokalbius internetu, susirašinėti žinutėmis. Mūsų atsakymai laiškais užtrunka. Laiškų sistemoje dar turime dvigubą tikrinimo sistemą, kai vieno savanorio atsakymą patikrina kitas savanoris ir tik tada išsiunčiama, tad viskas užtrunka, o vaikams norisi greito atsako. Dabar ženkliai sutrumpinome šį laiką.
Anksčiau atsakas laišku trukdavo iki dviejų parų, tai dabar iki dvylikos valandų. Vienas dalykas, ko mokome savanorius – nustoti patarinėti. Suaugusieji dažnai turi tą įprotį problemoje atsidūrusiam vaikui iškart patarti, o mes čia mokomės padėti jam pačiam kūrybingai pažiūrėti į problemą, išspręsti savarankiškai.
– Jaučiate, kad vaikai, vaikų problemos per šiuos du dešimtmečius pakito?
Danguolė: Atsirado labai daug seksualinių klausimų ar net šiaip fantazijų. Tikrai jaučiasi, kad vaikai prisižiūrėję ir, sprendžiu, aišku, pagal save, bet tokiame amžiuje aš tokių dalykų nežinojau.
Agnė: Vaikai drąsėja. Ta šnekėjimo maniera darosi grubesnė, drąsesnė.
Audrė: Kita vertus, nepaisant to, kad yra daug tų klausimų apie seksualumą, brendimą, jų uždavimas rodo, jog trūksta lytinio ugdymo. Vaikai skambina ir klausia tokių klausimų, kuriuos lyg jau ir turėtų žinoti.
Jurgita Smiltė: Šitai temai skiriame daug dėmesio, bet turbūt reikėtų net ir daugiau, nes ir savanoriai sako, kad vaikai vis drąsesni, klausimai atviresni. Ta riba, ar atsakinėti, ar ne, yra labai individuali.
Dažniausiai mes ieškome atramos jo aplinkoje, nukreipiame pasikalbėti su kažkuo iš jo aplinkos. Bet jei vaikai skambina, tai todėl, kad jie neturi kanalo, kurio galėtų paklausti, jiems ta informacija nesuteikiama.
– Ar skambina tie, kurie patys kelia grėsmę, tyčiojasi? Tarkime, vaikas, kuris smurtauja ir nemoka kitaip spręsti emocinių problemų?
Danguolė: Per atvejų analizę esame kalbėję apie panašius skambučius. Tie vaikai dažniausiai turi problemų šeimoje ar aplinkoje. Nėra taip, kad jis iš niekur staiga pradėjo elgtis blogai, skriausti kitus. Svarbu išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi. Mes tikrai nepuolame barti ar moralizuoti, bet kalbamės ir aiškinamės.
Jurgita Smiltė: Tokie vaikai dažnai skambina išsilieti, išsikeikti, bet nebūtinai nori kalbėtis, aiškintis, iš kur ta agresija kyla. Yra dalis vaikų, kurie pasiekę tokį sąmoningumo lygį, jog rašo – aš turiu problemų su savikontrole, darau blogus dalykus žmonėms, agresyviai elgiuosi, turiu pykčio, kurio negaliu kontroliuoti. Tokių nėra daug, bet yra.
Savanoriai tokiais atvejais bando klausti, o ką toks elgesys keičia, kas iš to? Tikslas yra padėti kritiškai vertinti situaciją, savo elgesį.
Agnė: Smagiausia, kai tą išdykaujantį, agresyvų skambintoją prakalbini. Tie vaikai neskambina šiaip sau. Juos galima prakalbinti, priversti išsikalbėti. Gal už jų išdykavimo slypi tėvų skyrybos ar kokios kitos problemos. Man didžiausias atlygis už tuos 75 proc. juokais skambinančiųjų yra vienas kitas prakalbintas piktas, išdykaujantis vaikas.
– Neturite problemos, kad emocinei pagalbai trūksta vyrų savanorių? Turbūt skambina nemažai berniukų ir jiems praverstų pokalbis su vyru, tėviška figūra?
Jurgita Smiltė: Skambinančių berniukų ir mergaičių skaičius apylygis. Berniukų gal net daugiau nei mergaičių. Išdykauja ir juokauja ir vieni, ir kiti. Rimtų problemų prispausti skambina ir vieni, ir kiti. Didesnė disproporcija yra laiškuose. 80 proc. laiškų mergaičių, o berniukų – tik penktadalis. Kalbant apie savanorystę, tai irgi, kadangi tema susijusi su vaikais, tai labiau pritraukia moteris.
– O kodėl taip yra? Ar turite paaiškinimą, kodėl vyrai mažiau noriai aukoja laiką tokiam tikrai kilniam ir socialine prasme reikšmingam tikslui?
Audrė: Man atrodo, kad moterų apskritai yra daugiau nevyriausybinėje veikloje, rūpybos, socialinės atsakomybės sektoriuose. Bet aš labai džiaugiuosi, kad pas mus tų savanorių vyrų yra kiekvienoje grupėje. Labai svarbu, kai ateina nauji savanoriai ir pamato, kad ne vien moterys čia, kad yra visose grandyse vyrų. Ir tikrai svarbu, kad jų būtų, nes skambinantys berniukai, pasikalbėję su vyrišku balsu, reaguoja kitaip.
Dažnai savanoriai ateina jau turėdami vaikų, būdami tėvais. Jiems įdomu pažinti paauglių mąstymą, nes nori suprasti ir savo vaikus. Savanorystė „Vaikų linijoje“ ne tik padeda konsultavimo, klausymo įgūdžiams, bet pasitarnauja ir asmeniniams santykiams – tiek su draugais, kolegomis, tiek su savo vaikais.
– Kokia dabar esminė problema su kuria susiduria Lietuvos vaikai ir, galbūt, galėtume sakyti ir visuomenė?
Danguolė: Emigracija. Dažnai skambina vaikai, kurių tėvai išvykę, neturi ryšio, trūksta jų dėmesio. Ir, aišku, patyčios. Dėl jų skambinama labai dažnai.
Agnė: Vaikai turi daug priemonių, daug informacijos, bet to ryšio su tėvais išties trūksta. Kartais paskambina vaikai, kurie sako, kad tėvai juos bando tiesiog nupirkti, užversti dovanomis, bet tiesiog nesikalba.
Vaikai turi viską, bet neturi esminių dalykų, kuriuos turėtų turėti darnioje, saugioje šeimoje. Tai susiję su mūsų pertemptu, stresiniu gyvenimo būdu. Suprantu tėvus, nes ir pati esu mama. Dažnai tiesiog trūksta balanso, laiko.
Jurgita Smiltė: Papildyčiau, kad savanoriai „Vaikų linijoje“ pripažįsta, jog čia išmoksta kalbėti kitaip ir su savo vaikais. Besąlygiško priėmimo vaikams labai trūksta. Yra daug lūkesčių, nuostatų, o tiesiog pokalbio apie emocijas nėra.
Tarkime, artėja egzaminai, o dvyliktokei dukrai galvoje tik meilė, nes ji įsimylėjusi. Ji labai retai sulaukia palaikymo ar supratimo – kokia čia meilė, tau gi dvylikta klasė, rūpinkis egzaminais!
O paskambinusi mums ji gali nesigilinti į tą egzaminų temą ir pasidalinti jausmais, kurie tą nelaimingą meilę atneša. Tas ryšys su tėvais būna, bet trūksta įvertinimo, supratimo, ko jie čia ieško.
Agnė: Viena skambinusi mergaitė man pasakė: vis tiek niekam nerūpi! Aš jai vardinu artimus žmones, o ji sako, kad niekam – nei mamai, nei tėčiui, nei broliui, nei mokytojai. Jai įsigyvenęs tas jausmas, kad aš niekam nerūpiu ir tai priveda prie tų ekstremalių, sunkiausių skambučių. Viskas prasideda nuo nereikšmingų dalykų, kurių mes suaugę tiesiog nepastebime bendraudami net su savo vaikais.
– Ko trūksta „Vaikų linijai“? Kuo galėtų padėti visuomenė?
Audrė: „Vaikų linijos“ veikla paremta savanoriais ir savanorišku darbu, tad mes visada kviečiame tuos savanorius prisijungti. Tam, kad galėtume juos paruošti, stebėti jų veiklą, užtikrinti darbo kokybę, vykdyti mokymus, seminarus, reikalinga ir tam tikra finansinė parama. Tai yra du būdai, kuriais galima prisidėti, nes mes ne tik teikiame emocinę paramą vaikams, bet ir bandome šviesti suaugusius, paaiškinti, dėl ko kenčia vaikai.
Jurgita Smiltė: Savanorių niekada nėra per daug. Vieni žmonės išbudi savo ciklą, atsisveikina, kiti ateina. Tai nuostabus visuomenės kapitalas, nes susidūręs su tais žmonėmis vėliau gyvenime sužinai, kad tai jiems padėjo, išmokė juos svarbių dalykų.
Rasti daugiau informacijos apie „Vaikų liniją“ ir kaip ją paremti ar prie jos prisijungti galite: http://vaikulinija.lt; http://facebook.com/vaikulinija
