„Noriu pasidalyti keletu komentarų dėl vaikų nužudymų. Komentaras yra ne apie konkretų atvejį, bet apie tokius ir panašius atvejus“, – savo „Facebook“ paskyroje sekmadienio vakarą rašė R.Povilaitis.
Jis pažymėjo, kad nužudymai yra tik ledkalnio viršūnė: „Ledkalnio apačioje yra žymiai daugiau vaikų, kurie yra sužeidžiami.“
Nužudymas jau yra kraštutinė smurto forma, labai tikėtina, kad smurto visokiausių apraiškų galėjo būti ir anksčiau.
„Vaikų linijos“ vadovas pabrėžia, kad smurtinis elgesys neatsiranda staiga – jis vystosi nuo silpnesnio link stipresnio.
„Nužudymas jau yra kraštutinė smurto forma, labai tikėtina, kad smurto visokiausių apraiškų galėjo būti ir anksčiau: gali būti, kad šiandien smurtaujantys suaugę yra smurtavę ir būdami vaikais ar paaugliais. Todėl norint, kad dabartiniai vaikai, po 20-ies ar 30-ies metų tapę tėvais, nenaudotų smurto prieš savo vaikus, prieš savo partnerius, reikėtų mokyti juos nesmurtinio elgesio dabar“, – aiškina R.Povilaitis.
Tėvus reikia šviesti ir mokyti
R.Povilaitis ragina valstybę apsispręsti, ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti, ar visgi jau laikas būtų jo atsisakyti: „Kuo daugiau tėvų naudoja fizinę jėgą vaikų auklėjime, tai dalis jų tos jėgos panaudos per daug ir vaikas gali būti sužeistas.“
Psichologo teigimu, atsisakius fizinių bausmių vaikų auklėjime, reikia mokyti tėvus, kaip kitaip galima vaikus auklėti.
„Priemonių yra, reikia tik pasirinkti ir plačiai diegti. Kaip pavyzdį paminėčiau Triple P (Positive Parenting Program) programą, kuri turi keletą programos lygių, skirtų skirtingam amžiui ir skirtingo lygio problemoms“, – receptą siūlo specialistas ir atkreipia dėmesį, kad įdiegus tokias programas sumažėja smurto prieš vaikus atvejų, mažiau jų dėl sužalojimų patenka į ligonines, tėvai jaučia mažiau pykčio ir t.t.
„Galime kelti klausimą, kiek plačiai tėvams yra prieinamos tokios ar panašios pagalbos priemonės, kokios tai yra programos, kokiomis apimtimis jos yra diegiamos, kiek tėvų gali dalyvauti, kur galima rasti viešos informacijos ir pan. Viena iš tokių programų yra STEP programa, kuri diegiama plačiau, bet nežinau informacijos apie dalyvių kiekį ir kiek plačiai yra prieinama“, – svarsto R.Povilaitis.
Lietuvoje trūksta paslaugų
Lygiai taip pat iki galo neaišku, kur tėvai gali kreiptis dėl įvairiausių klausimų, susijusių su vaikų auklėjimu, dėl iškilusių sunkumų šeimoje ir pan.
„Pavyzdžiui, Norvegijoje yra visas tinklas šeimų konsultavimo tarnybų. Ar Lietuvoje planuojamas koks nors tinklas panašių ar kitokių organizacijų, kur šeimos galėtų gauti konsultacijas, šeimos terapijos paslaugas ir pan.“ – retoriškai klausia „Vaikų linijos“ vadovas.
Be to, primena jis, Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sutrikimų, ir jų šeimoms, jau daugiau kaip dvejus metus dirba avarinėmis sąlygomis, nes pagrindinio pastato negalima eksploatuoti dėl kritinės stogo būklės.