Robertas Šarknickas: „Tiek daug vaikų ir visai jokio jausmo jiems“
„Aš augau tarybiniais laikais vaikų namuose prie Latvijos sienos – Obeliuose. Naktiniais auklėtojais dirbo žmonės, neturintys menkiausio supratimo apie vaikus. Dažnai tai buvo nelaimingi, šeimų neturintys traktoristai ar kitos profesijos žmonės (buvo ir išimčių), būtent tokie mus prižiūrėjo naktimis“, – Robertas Šarknickas puikiai prisimena savo gyvenimą vaikų namuose. Kitokio gyvenimo iki pilnametystės jis ir neturėjo.
Robertą paliko vos gimusį. Iš pradžių jis augo kūdikių namuose Kaune, vėliau – vaikų namuose Šiauliuose, dar vėliau buvo internatas. Tiesa, internate Robertas sutiko visą didžiulę savo šeimą: dvi seseris ir du brolius. Tačiau šeimyniški santykiai nesusiklostė, o paslaptys, kodėl jis buvo paliktas ir dar atskirtas nuo brolių ir seserų, taip ir liko neatskleistos.
Robertą paliko vos gimusį. Pradžioje jis augo kūdikių namuose Kaune.
Bet tai dabar Robertui jau nėra svarbu. Šiandien simpatiškas ir talentingas žmogus gyvena Alytuje, kuria dokumentinius filmus, vaidina kine, dėsto režisūrą, augina dvi dukreles, yra vedęs ir, panašu, yra laimingas žmogus.
„Tavo labai dramatiškas gyvenimas, tu tikiesi vaidinti dramatiškus vaidmenis“, – per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją jam pasakė aktorius Vladas Bagdonas. Tas „labai dramatiškas gyvenimas“ taip niekada nuo Roberto ir nenutolo. Jis nesikrato nei savo vaikystės vaikų namuose, nei paauglystės internate, priešingai – kiekvieną mėnesį sėda į automobilį ir važiuoja per Lietuvos vaikų globos namus. Lanko vaikus, bendrauja su jais.
„Tiesiog būnu su vaikais, prisimenu save, – sako Robertas. – Aš niekada jiems nieko nevežu, jokių dovanų nedovanoju, nes daiktų jiems nereikia. Jiems reikia istorijų, pasakų prieš naktį, buvimo šalia. Kai kuriuose vaikų namuose turiu kambarį, galiu likti nakvoti.
Suprantu juos, nes prisimenu, kaip vaikams reikia, kad žmogus pabūtų su jais ilgiau. Juk svečiai vaikų namuose – tai spalvos, šventė, gyvenimas.“ Robertas Šarknickas tai žino, nes yra aplankęs beveik visus vaikų globos namus Lietuvoje. Jį pažįsta tūkstančiai vaikų. Daugybei jų jis tapo svarbia gyvenimo dalimi.
„Likęs tuose namuose dažnai girdžiu, kaip vaikai verkia. Surandu, atsisėdu šalia, tyliai pabūnu, tada atsargiai prisiliečiu, pradedu kalbėti apie tai, ką pats esu išgyvenęs… Taip atsiranda pasitikėjimas. Tada kalbamės apie jausmus. Jūs net neįsivaizduojate, kaip svarbu kalbėti apie jausmus. Juk ten nėra žmonių, kurie kalbėtų su vaikais apie jausmus“, – pasakoja Robertas.
O kur klausimai, kaip miegojai, ką sapnavai, apkabinimai, sėkmės palinkėjimai mokykloje?
Pasak aktoriaus, vaikų globos namuose labai mažai žmonių, dirbančių šį darbą iš pašaukimo: „Auklėtojai turi būti pašaukti kaip mylinčios motinos, tėčiai turi kalbėti apie jausmus. Jie turi būti jautrūs. O dabar daugiausia nuo tarybinių laikų užsilikusių auklėtojų, jau ir taip jų nervai pakrikę. Jie kaip robotai: keliamės, prausiamės, klojame lovas, nevėluojam, pusryčiai, pamokos. O kur klausimai, kaip miegojai, ką sapnavai, apkabinimai, sėkmės palinkėjimai mokykloje?“
Alytaus vaikų globos namuose gyvena daugiau nei 150 vaikų. Robertas įsitikinęs, vaikai negali augti kaip žvėriukai fermoje: „Buvau Šakiuose ir Kaišiadorių rajono katalikiškuose Paparčių vaikų namuose, ten gyvena mažiausiai vaikų, ten ir didžiausia harmonija. Kituose vaikų namuose harmonijos mažai, ten vaikai kaip be vietos.“
„Mūsų laikais harmonijos į internato kiemą įnešdavo tik tuometis internato direktorius Romas Kundelis. Atvažiuodavo žaliu automobiliu, mes kaip išprotėję bėgdavom pas jį, apkabindavom, ir gaila būdavo, kad ne jis yra mūsų auklėtojas. Pamiršdavom pyktį, jausdavom jo tėvišką ranką. Visos klasės norėjo, kad jis būtų auklėtojas. Nesmerkiu ir auklėtojų, jiems tiesiog buvo fiziškai sunku su mumis dirbti, mūsų tiesiog buvo per daug.“
Visi didieji vaikų namai Robertui primena jo vaikystės kasdienybę: „Naktį koridoriais žąsele vaikštantys vaikai – įprastas vaizdas. Taip mus bausdavo už tai, kad kažkas drįso pasišnabždėti. O juk miegodavome po 12–20 vaikų viename kambaryje: lova prie lovos. O rytais nesvarbu koks oras: lietus ar pūga, bėgdavom į lauką… Per vieną tokią rytinę mankštą bėgdamas krosą sunegalavo vienas ketvirtokas. Jis sirgo, tačiau niekam nebuvo svarbi jo liga. Vaikų namuose svarbiausia buvo dienotvarkė. Todėl jis taip sušalo sirgdamas, kad mirė. Matėm, kaip jį neša visą sustirusį į izoliatorių. Kai kurie verkėm, bet tyliai ir po vieną. Aš ir dabar aplankau jo kapelį, ir vėl jis paliktas likimo valiai, kapas neprižiūrėtas.“
„O jūs žinote, kaip tiems vaikams svarbu ką nors apsikabinti? Apsikabini ir saugu. Visada pavydėjau vaikams, kurie turėjo sesutę ar broliuką, kurį galėjo apsikabinti. Aš neturėjau nieko. Neturėjau nieko, kas mane saugotų, todėl puldavau prie kiekvieno svetimo žmogaus, kurį pamatydavau. Ir dabar, kai ateinu į grupę ir auklėtoja demonstratyviai pasikviečia kokią nors mergaitę ir sako: va kokia puiki mūsų Ingutė, papasakok Ingute, ką gero padarei?... O aš matau, ta mergaitė taip stipriai apkabina savo auklėtoją, pagaliau ji turi progą prisiglausti, apsikabinti ir ji jau nieko negirdi… va tada prisimenu save.“
Dainius Pūras: „Valstybė pradeda dalyvauti nusikaltime“
Didesnėse institucijoje (daugiau kaip 12–15 žmonių) yra sukuriamos specialios gyvenimo taisyklės. Ten nėra pakankamai privatumo, gyvenimas vyksta pagal dienotvarkę, kuri, žinoma, susiaurina žmonių laisves ir vaiko galimybes vystytis. Bet svarbiausia, kad įstaigoje neįmanoma užtikrinti tęstinių emocinių ryšių su vienu žmogumi, o tai yra pamatiniai dalykai vaikui sveikai vystytis, ir tai, pasak prof. psichiatro Dainiaus Pūro, laisvasis pasaulis suvokė jau prieš 60 metų.
„Matau, kai į gydymo įstaigą vaiką atveda šeimos nariai ir matau, kai tokį pat vaiką atveža iš vaikų namų – atveža kaip daiktą... Gydytojas bėga iš paskos, stabdo tą žmogų: „palaukite, papasakokite apie savo vaiką....“. Bet juk vairuotojai ar kiti lydintys asmenys dažnai nieko nežino: „man tik buvo liepta pristatyti“. Juridiškai globos namų darbuotojai yra globėjai, bet tik juridiškai, nepažįsta jie savo vaikų, nes tai neįmanoma, ten juk yra pamainos, gyvenimas vyksta konvejeriu“, – įsitikinęs Dainius Pūras.
„Jei iš vaiko iki trejų metų yra atimama galimybė turėti nuolatinį artimą ryšį su suaugusiu žmogumi, valstybė pradeda dalyvauti nusikaltime „de facto“. Jei politikai žino, kad trikdo vaiko smegenų veiklą ir toliau investuoja į globos namus, kitaip nei nusikaltimu sunku tai pavadinti“, – sako psichiatras.
Pirmuosius trejus metus vaiko smegenys vystosi labai dinamiškai. Pilnavertei smegenų raidai reikia nuolatinio grįžtamojo ryšio tarp kūdikio ir suaugusio žmogaus – mamos, tėčio, globėjo.
Pirmuosius trejus metus vaiko smegenys vystosi labai dinamiškai. Pilnavertei smegenų raidai reikia nuolatinio grįžtamojo ryšio tarp kūdikio ir suaugusio žmogaus – mamos, tėčio, globėjo. Jei tokio ryšio nėra, smegenų raida sulėtėja, atsilieka, ir ši žala gali būti nebepataisoma. Žmonės neatsimena pirmųjų trejų savo gyvenimo metų. Prisiminimai prasideda tik nuo ketverių metų. Tačiau dabar mokslininkai įrodė, kad mūsų kūnas prisimena viską. Mūsų psichikos ir lėtinės ligos susijusios su išgyvenimais ankstyvoje vaikystėje. Kūnas ankstyvoje vaikystėje išmoksta reaguoti sveikai arba nesveikai. Tačiau Dainius Pūras teigia, kad Lietuvoje į naujausią mokslinį žodį reaguojama taip: „Įdomios teorijos, bet gal jos Lietuvai netinka.“ „Tai mes ką iš Marso, mes ką, ne žmonės, mums negalioja moksliniai atradimai?“ – klausia profesorius.
„Turime sustiprinti pagalbą šeimoms, nes kol kas tik ciniškai laukiame tragedijos... Dar turime paruošti didelį būrį globėjų tiems vaikams, kurių tėvai negali jais pasirūpinti net ir gaudami pagalbą. Aš tikrai tikiu, kad per keletą metų įmanoma įvaikinimui paruošti 1000 vaikų ir dar tris tūkstančius atiduoti profesionaliems, gerai paruoštiems globėjams. Bet šiandien yra galvojama ne apie vaikus, bet apie pastatus... Juk tokie pastatai, ir tik ką renovuoti...“– teigia psichiatras. Lemtingi yra 2014–2020 metai, bus daug pinigų iš Europos fondų ir tikrai baisu, jei Lietuva liks paskutinė šalis Europoje, kuri vis dar tuos pinigus naudos pragaištingoms, bejėgiškumą įtvirtinančioms įstaigoms renovuoti.“
Edita Žiobienė: „Pradėjom tyrimą ir kuo toliau, tuo darėsi baisiau...“
„Artimųjų atstumtas vaikas iš karto yra laikomas sutrikusios raidos. Todėl įstaiga, į kurią keliauja tokie mažyliai, vadinasi sutrikusios raidos kūdikių namai. Žinoma, kiekvienas vaikelis gali turėti minusų: naujagimių gelta, alkoholinis sindromas, neišnešiotas, bet juk dažnai tie sutrikimai nėra ilgalaikiai... Sutrikimai eina ir praeina, o „štampas“ lieka“ visam gyvenimui“, – pasakoja Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Pasak Editos Žiobienės, sutrikusios raidos kūdikių namų steigėjas yra Sveikatos ministerija, tad viskas ten sukasi apie medikus. „2011 metais Vilniaus sutrikusios raidos kūdikių namuose suradome 8 medikus. Tačiau kiekvienas vaikas dar turi ir savo apylinkės gydytojus, kurie iš tiesų juos ir gydo“, – stebisi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Prieš dvejus metus Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba inicijavo tyrimą dėl vaikų iki 3–4 metų globos organizavimo sutrikusio vystymosi kūdikių namuose visoje Lietuvoje. Tyrimo išvados nustebino ir daug ko mačiusius specialistus. „Pradėjom tyrimą ir kuo toliau, tuo darėsi baisiau, – prisimena Edita Žiobienė. – Vienam vaikui tose įstaigose vidutiniškai skiriami 4–5 tūkst. litų. Tačiau iki vaiko tie pinigai neatkeliauja. Drabužiams, patalynei, sauskelnėms nebuvo skirtas nė litas. Už tuos pinigus yra išlaikomi pastatai, darbuotojai.“
„Žinoma, įstaigos pačios savęs niekada neuždarys. Juk ir darbuotojai labai nuoširdžiai atsiduoda savo darbui. Norint suprasti, kas yra blogai, reikia vertinti ne medikų, ne auklėtojų, bet vaikų akimis. Šiuo metu sutrikusio vystymosi kūdikių namuose formaliai nėra sveikų vaikų. Ten galima prisiskaityti pačių keisčiausių diagnozių: ketverių metų vaikas dar yra neišnešiotas ir serga naujagimio gelta. Tos baisios diagnozės tampa svarbios įvaikinimo procese.“ Edita Žiobienė pastebi dar vieną sutapimą: „Visi vaikų globos namai veikia teritoriniu principu, o ne pagal diagnozę, bet Vilniaus sutrikusios raidos kūdikių namuose daugiausia kardiologinių sutrikimų, Klaipėdoje – traumatologinių... kodėl? Tik todėl, kad Klaipėdoje daugiausia dirba traumatologai, o Vilniuje kardiologai.“
Edita Žiobienė tikėjosi, kad kūdikių sveikata bus patikrinta nešališkų daktarų, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje šis tyrimas nuskendo tyloje.
Remigijus Šimašius: „Jei nematai, vadinasi, nėra“
„Kodėl vaiko teisių apsaugos darbuotojai taip lengvai siunčia vaikus į globos namus? – klausia Seimo narys Remigijus Šimašius ir tuoj pat pats atsako. – Jie tiesiog nusiima atsakomybę nuo savęs ir užmeta ją valstybei. „Jei vaikas liks rizikos šeimoje ar bus perduotas globoti kitai šeimai ir jam kas nors atsitiks – aš būsiu kaltas, o jei vaikas bus globos namuose, galvos neskaudės“, – taip mąsto vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Tie, kurie yra arčiausiai tų šeimų. Šiandien akivaizdu – mažai žmonių, kurie būtų suinteresuoti, kad vaikai augtų šeimose. Vaiko teisių apsaugos darbuotojai ir neskuba pastebėti probleminių šeimų. Guma tempiama iki paskutinės minutės, kol situacija tampa pavojinga.“
Pasak parlamentaro, vaikų, augančių vaikų namuose, skaičių įmanoma sumažinti per pusę vos per vieną kadenciją. „Tik reikia to norėti. Reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti. Kol kas atsakingų politikų nerangumas net stebina, pats girdėjau, kaip socialinių reikalų viceministrė kalbėjo vaikų namų darbuotojams: jūsų teisės mums rūpi ne mažiau, nei vaikų teisės. Arba pati ministrė, kuri žadėjo darbuotojams: „nei viena darbo vieta nebus panaikinta.“ Problema yra akivaizdus nenoras nieko keisti“, – sako parlamentaras.
Vaikas turi augti biologinėje šeimoje. Jei šeima problemiška, reikia jai padėti, jei neįmanoma, reikia ieškoti įtėvių tarp giminių.
Remigijus Šimašius nėra dažnas vaikų namų lankytojas, tačiau jis yra trijų vaikų tėvas, dirbantis Seime ir turintis svajonę – drąsiai žiūrėti vaikams į akis. Pasak parlamentaro, požiūris į vaikus toks, koks yra vaikų namuose šiandien, galėjo būti pateisinamas tik karo metais, bet juk gyvename taikiu laikotarpiu. „Vaikas turi augti biologinėje šeimoje. Jei šeima problemiška, reikia jai padėti, jei neįmanoma, reikia ieškoti įtėvių tarp giminių, jei tai nepavyksta, ieškoti tiesiog šeimos, kuri sutiktų įsivaikinti, jei tai nepavyksta – profesionalių globėjų, kuriems už vaiko globą būtų mokama, jei tai nepavyksta tik tada šeimyna. Institucija – kraštutiniu atveju. Aš pateisinu ir žmones, kurie nori rinktis vaiką įsivaikinimui, reikia leisti jiems rinktis patinkantį vaiką. Juk tokį – pamilti paprasčiau.“
Pasak Remigijaus, mes visi esame girdėję istorijų apie tai, kad kažkas iš pažįstamų norėjo įsivaikinti vaiką, bet susidūrė su problemomis, kurių peržengti beveik neįmanoma, ar bent jau užtruko porą metų, tačiau beveik niekas nėra girdėjęs, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba savo iniciatyva kažkam pasiūlytų įsivaikinti kūdikį. Atsitikus problemoms, deja, ne itin ieškoma giminaičių, kaimynų, parapijiečių, kitų žmonių, o pasirenkamas institucijoms lengviausias, bet vaikui blogiausias kelias – globos namai. „Nėra iniciatyvos, nėra motyvacijos, o ką jau kalbėti apie globos įstaigų norą, kad jose gyvenantys vaikai surastų šeimas?” – sako Remigijus. „Šiandien didžiausias šansas kūdikiui būti įvaikintam anksti, per pirmuosius mėnesius – tai jo palikimas gyvybės langelyje.“
Nomeda Marčėnaitė: „Kam reikalingi krikšto tėvai?“
„Galima turėti visokį požiūrį į religiją, tačiau krikšto tėvai – ne brangioms dovanoms dovanoti, jie yra tam, kad reikalui esant, prisiimtų atsakomybę… Todėl jais ir tampa artimi šeimai žmonės“, – įsitikinusi menininkė Nomeda Marčėnaitė.
Moksliniai tyrimai įrodo ir psichologai tai patvirtina – vaikas institucijoje nustoja vystytis. O pas mus, pasak menininkės, galioja senas auksinės žuvelės dėsnis: „Žuvelė akvariume mato viską aukštyn kojomis ir per visą savo gyvenimą ji yra įsitikinusi, kad pasaulis toks ir yra – „aukštyn kojomis“… ir jei vieną diena akvariumas sudūžta, žuvelė pamato, kad viskas ne taip. Sunku susitaikyti, kad visą gyvenimą klydai“, – sako Nomeda.
Jūs žinote, kas yra kūdikio depresija? Vaikas nesišypso ir neverkia.
„Vaikui iki trejų metų amžiaus patekus į instituciją, jau po trijų mėnesių atsiranda sutrikimų, ir tai yra katastrofa. Jūs žinote, kas yra kūdikio depresija? Vaikas nesišypso ir neverkia. Jo veide nėra jokios emocijos. Aš mačiau tokių vaikų, todėl kalbu iš savo patirties. Lėliukas verkia, kai nori valgyti, arba kai nori miego – tokia jo reakcija, tokia jo kalba, kurią mes, suaugusieji, bandome suprasti: maitinam, tikrinam sauskelnes arba migdome. Taip mes reaguojame į vaiko kalbą, todėl jis kalba su mumis. Kai niekas į vaiko verksmą nereaguoja, jis nustoja verkti...“ – įsitikinusi Nomeda Marčėnaitė.
Vaikų skaičius globos įstaigose nemažėja, nes mes nesusitvarkome su priežastimi. Gydome pasekmes, o ne pačią ligą. Kalbėdami apie vaikų namus, pasak menininkės, mes kalbame per vėlai. „Būtina prevencija, būtina pagalba šeimoms, bet juk ne man, keramikei, apie tai kalbėti reikia, aš galiu tik garsiai šaukti: MATYKIME. GALVOKIME.
„Visuomenei subręsti reikia laiko, kai kurių procesų neperšoksime, galima juos tik šiek tiek paspartinti. Yra toks posakis: „turi numirti trys kartos", skamba žiauriai, bet tai tiesa. Kol kas Lietuvoje, kai pasakai, kad esi įsivaikinęs kūdikį… tau sako: „koks tu didvyris“, o kai apie tą patį pasakai skandinavui, dažnai išgirsti: „aš irgi esu įsivaikinęs"... – šypsosi Nomeda.
