Į vietą, jau kelerius metus vadinamą „Auksine giria“, atklystame apniukusią ir vėsią dieną. Saulės nėra, tad auksu giria nespindi, tačiau įkvėpti gaivaus pušyno oro nepaprastai gera.
Prie vartų pasitinkančios Jurga ir Rūta pirmiausia vedasi apžiūrėti savo valdų. Jose – vienas didelis namas su konferencijų sale ir kitomis patalpomis įvairioms veikloms, 13 rąstinių namelių ir daug erdvės tiesiog lauke.
Čia nebūna alkoholio, tikina moterys. Nei jų renginių metu, nei tuomet, jeigu teritorija išnuomojama.
Anot Jurgos, kai dar patys nuomojosi savo renginiams vis kitas vietas, ne kartą teko stebėti kartu su savo stovyklautojais moksleiviais, kaip renginys jau turi prasidėti, o iš patalpos dar neša girtus vestuvininkus. Tai nebūdavęs geras pavyzdys tiems, kurie čia atvyko išgirsti būtent apie prevenciją.
Turi vieną nuolatinį poilsiautoją
Šios vietos šeimininkai nesiorientuoja į tuos, kurie norėtų tiesiog pagyventi pušyne atskirame namelyje, jų tikslas – renginiai.
„Mes turime labai daug savų renginių, pakankamai galime užpildyti tą visą laiką šitos girios, labai retai būna tarpų, kai tuščia. Bet mes draugaujame su organizacijomis, kurios organizuoja jaunimo stovyklas. Čia tokia graži ir gera erdvė daryti tokius dalykus“, – pasakojo Rūta.
Vis dėlto Jurga vieną paslaptį atskleidžia – į vieną iš namelių jie kasmet tebepriima atostogautoją: „Viename namelyje turime vieną poilsiautoją – tai legendinis trečias namelis, į kurį kiekvienais metais, nesvarbu, ar yra stovykla, ar jos nėra, atvažiuoja žmogus, kuris čia atostogauja jau 43 metus. Negaliu jam sugriauti gyvenimo.“
Nuolatinė veikla čia – stovyklos. Kelių dienų, savaitės. Į jas atvyksta tiek pavieniai žmonės, tiek kolektyvai – tarkim, vienos įmonės darbuotojai, šeimos nariai, klasės.
Tai legendinis trečias namelis, į kurį kiekvienais metais atvažiuoja žmogus, kuris čia atostogauja jau 43 metus. Negaliu jam sugriauti gyvenimo.
Vienu metu čia laiką leisti su nakvynės vietomis gali apie 150 žmonių. „Esam svetingi, galim vienu metu priimti daug žmonių“, – juokiasi Rūta.
Atšaukti teko per dešimtį renginių
Ji surimtėja, paklausta, kaip šių metų sezoną pakoregavo koronaviruso pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas: „Mums teko atšaukti apie dešimt ar net daugiau renginių. Žmonės buvo pasiruošę atvažiuoti, susiplanavę, tai nebūtinai visi laimingi, kad taip nutiko. Tik atsirado galimybė bent kiek svečių pasikviesti, mes juos iš karto ir kviečiamės.
Domėjomės ir visokiais moksliniais tyrimais, kad pušyno oras yra valantis ir tie eteriniai aliejai, kuriuos išskiria pušys, yra labai sveika kvėpavimo takams. Tad vien pakvėpuoti šituo oru yra naudinga.“
Kokios veiklos galima tikėtis stovyklose? Tarkim, čia atvažiuojančioms klasėms, kaip sako Rūta, padedama spręsti tarpusavio santykių problemas.
„Patyčių, tylos nebuvimo, pagarbos vienas kitam nebuvimo – tokius dalykus, kurie trukdo, nes yra įrodyta, kad jeigu vaikas blogai jaučiasi, ne apie mokslą kalba, o apie tai, kaip išgyventi kiekvieną dieną. Mūsų tikslas parodyti vaikams, kad galima būti laimingiems visiems ir dirbti kaip komandai, efektyviai daryti dalykus. Turime visokių metodų, kurie leidžia pažinti vienam kitą.
Kai tas žmogus, kuris tyčiojasi iš kito, turi pokalbį su tuo, iš kurio tyčiojasi, jie pasikalba ir supranta, kad iš tikrųjų apie tą patį, nesvarbu, koks jų statusas ar pan., svajoja, dėl to paties skauda, dėl to paties liūdna, išgyvena. Tada nelieka vietos durti pirštu ir sakyti: tu toks! Nes ir aš esu toks pats“, – apie pagalbą klasėms, kuriose susiduriama su patyčiomis, pasakojo Rūta.
Apie tą patį svajoja, dėl to paties skauda, dėl to paties liūdna, išgyvena. Tada nelieka vietos durti pirštu ir sakyti – tu toks! Nes ir aš esu toks pats.
Anot jos, smagu daryti dalykus, dėl kurių atsitinka draugystės: „Tai mūsų pagrindinė mintis, kai dirbame su vaikais, kad jie pamatytų, jog skirtingumas yra privalumas, o ne trūkumas.“
Didysis renginys kasmet būdavo festivalis liepos pabaigoje, trunkantis dešimt dienų, „Masters of Calm“. Paprastai į jį suvažiuoja apie du tūkstančiai žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, mokytojų, paskaitų vedėjų iš viso pasaulio. Tad šiemet tokį rengti organizatoriai nesiėmė – ir situacija nebuvusi aiški dėl karantino, ir rizikuoti nesinorėjo.
Į vyrų kalvę arba širšių lizdą
Vienos stovyklos skirtos tik vyrams – tėčiams ir sūnums, kitos – tik moterims: „Dažniausiai tos stovyklos vyksta su kalviu, jie darosi peilius. Todėl įrengėme dirbtuves „Vyrų kalvė“. Mamoms ir dukroms irgi turime, „Širšių lizdą“, čia savo reikalus turime.“
Anot Rūtos, jie tokia neįprasta organizacija – patirtinio ugdymo mokykla, tad komandoje iš viso turi apie 30 žmonių. Viskas esą priklauso nuo to, ko atvykstantieji tikisi – kokią problemą nori išspręsti, ką pastiprinti, tada ir parenkamas vadovas, nes pastarieji yra skirtingų sričių specialistai, skirtingo amžiaus.
Įrengėme dirbtuves „Vyrų kalvė“. Mamoms ir dukroms irgi turime, „Širšių lizdą“, čia savo reikalus turime.
„Atvažiuoja pas mus žmonės, o paskui jau važiuoja nuolat, – juokiasi Rūta. – Mes daugiausia dirbame su paaugliais, tai vieną kartą atvažiuoja, o atvažiavę kitą kartą jau didžioji dalis būna pažįstamų, tada daugelis dalykų jau būna aiškūs, kaip mes valgome, elgiamės vieni su kitais, ką darome.“
Paklausta, kodėl čia važiuoja verslo įmonių darbuotojai grupėmis, Rūta sako, kad jie dažniausiai turi klausimų dėl lyderystės, tiria savo komandos stiprybes ir silpnybes.
„Kuo geriau pažįsti kolegas, tuo lengviau yra dirbti. Komandos formavimas yra plati sąvoka, bet viskas yra apie vieni kitų pažinimą, kad būtų lengviau, efektyviau dirbti kartu“, – kalbėjo Rūta.
Chrestomatinė istorija apie upelį
Ne vasarą per savaitę čia paprastai atvyksta dvi klasės iš įvairių Lietuvos kampelių. Stovyklose minimalus skaičius dalyvių – 40. Tačiau, kaip juokiasi Rūta, neaišku, kiek per metus čia apsilanko žmonių.
Kiek reikia laiko, kad atvykę vienos klasės ar grupės vaikai persilaužtų ir imtųsi veiklos bendrai? Anot Jurgos, kartais vien susitarimus parašyti užtrunka tris valandas, tiek laukiama, kol jie nurimsta.
„Klasės yra dvejopos. Vienos atvažiuoja tiesiog padūkti, su jais yra paprasta, tiesiog eini, dūksti ir žaidi. Kitos atvažiuoja išsispręsti labai rimtų reikalų – patyčių, nemotyvacijos būti, nepagarbos mokytojams, negebėjimo mokytis kartu, negebėjimo iš viso būti kartu. Ką mes tada darome? Visų pirma, negali išspręsti problemos ten, kur ji atsitiko. Reikia pakeisti aplinką. Mes juos ištraukiame iš tos aplinkos, kur kažkas atsitiko.
Jie tada atvažiavęs išmoksta žiūrėti vieni į kitus kitaip, jie kartais nežino, kokia klasioko akių spalva, išbuvę kartu 4-7 metus. Jie atsakinėja vieni kitiems į klausimus apie dalykus, apie kuriuos per tuos 7-9 metus nėra kalbėjęsi nė karto. Jie atranda panašumų su žmogumi, kurio galbūt nekentė ar net nepriėjo prie jo pasikalbėti“, – apie darbą su moksleiviais pasakoja Jurga.
Tie, kurie perbrido pirmieji, laukė klasiokų ir šluostė jiems kojas, kad jie greičiau suliptų į batus ir nešaltų. Tada ar tu gali tyčiotis iš žmogaus, kuriam šluostei kojas? Nebeišeina.
Ji čia pat prisimena, kaip pati sako, chrestomatinę istoriją, kurią pasakodama visada nubraukia ašarą: „Buvo žiema ir atvažiavo klasė, kurioje patyčių lygis buvo pakankamai aukštas. Mes juos išsivedėme į tylos žygį, jo metu priešais atsitiko upeliukas. Nelabai didelis, bet perbristi jį reikėjo. Ir kas atsitiko tada? Tie, kurie perbrido pirmieji, laukė savo visų klasiokų ir šluostė jiems kojas, kad jie greičiau suliptų į batus ir nešaltų. Tada ar tu gali tyčiotis iš žmogaus, kuriam šluostei kojas? Nebeišeina.“
Tam, kad toks ryšys užsimegztų, reikia nuo 45 minučių iki septynių dienų, sako Rūta. Bet tiek visada užtenka.
Vietų šiam sezonui jau nėra
Patirtinės stovyklos organizuojamos 1-5 klasių, 6-8 klasių moksleiviams, taip pat ir vyresniems, daug dėmesio skiriama paaugliams – „patiems spygliuočiausiems“, kaip sako Jurga. „Mes turime stovyklą „Pabėgimas“, kur yra sunku – ne tik sunku, nes reikia eiti, bet ir į klausimus visokius tikrai sudėtingus atsakinėti, joje dirbti nori visi vadovai“, – kalbėjo ji.
Paklausa tokioms stovykloms didelė, vietų šiam sezonui jau nėra.
„Dabar mes du mėnesius net negalėjome reklamuoti stovyklų, nes niekas nebuvo aišku. Kai tik buvo gauti leidimai, jos užsipildė tuoj pat. Skambina žmonės iki pirmosios stovyklos dar likus 20 dienų, o man tenka sakyti, kad nėra vietų, registruokitės kitiems metams. Akivaizdu, kad tai, ką darome, mes darome gerai. Čia mūsų meilė. Tos stovyklos, patirtiniai renginiai – tai juk toks džiaugsmas daryti“, – kalbėjo Jurga.
Anot Rūtos, jaunuoliai, matydami organizatorių džiaugsmą, ir patys įsitraukia, todėl ir grįžta.
„Neapsigaukite – čia nėra vien kačiukai ir drugeliai. Apie emocijas čia yra visko. Vaikams ir suaugusiems čia galima būti tokiems, kokie yra iš tikrųjų. Jeigu aš daug šypsausi, vadinasi, aš noriu šiuo metu daug šypsotis. Jeigu aš pikta, tai visi žino, kad aš esu pikta. Ir tai yra legalu ir normalu. Iš viso turėti vietą gyvenime, kur gali būti toks, koks esi ir niekas tavęs nenuteis, jau yra dovana žmonėms“, – sakė Jurga.
Neapsigaukite – čia nėra vien kačiukai ir drugeliai.
Jai antrina ir Rūta: „Būna visko – ir ašarų, ir liūdesio, ir suvokimo, kad ne ten eina, ne ten stovi ar ne tą darai. Tai yra viskas normalu ir priimtina. Mes tas refleksijas labai dažnai darome, sėdime rate ir šnekame, išgirstame vieni kitus, kaip kitiems atrodo tie patys dalykai. Dažniausiai panašiai tai atrodo, bet kartu ir skirtingai.“
Paklaustos, ar jų stovyklos panašios į skautų, Rūta sako, kad ne visai – gamtoje jų stovyklautojai būna ne tam, kad išmoktų būti gamtoje sudėtingomis sąlygomis, o tam, kad pažintų save ir išmoktų tiesiog būti šiame pasaulyje.
