Ar socialiai remtinoms šeimoms būna nuolaidų? „Nesame biudžetinė įstaiga, viską darome iš savo kišenės, tad, kad ir kaip norėtumėme, jokių nuolaidų padaryti negalime“, – kalbėjo kūrybinės raiškos centro „Uniqum“ kūrybinės veiklos koordinatorė Jūratė Cibulskienė.
Viešosios įstaigos visos dienos vasaros stovyklų rengti taip pat negali dėl finansinių priežasčių. „Tėveliams būtų patogiau, jei vaikai būtų visą darbo dieną, tačiau negalime sau to leisti“, – sako Kauno tautinės kultūros centro direktorė Vilija Kepežinskienė.
Didelės paklausos nėra
Vien Kauno mieste ir rajone siūlomų stovyklų pasirinkimas didelis, bet kalbinti organizatoriai kaip susitarę teigia, jog visi norintieji į stovyklas patenka lengvai.
„Vietų tiek į dienos, tiek į sporto stovyklą Elektrėnuose tikrai dar yra. Tėvams tereikia užsiregistruoti elektroniniu paštu ir jie gaus visą informaciją, ką daryti toliau“, – sako VŠĮ „Vijolina“ savininkas Vytas Kokšta. Pasak jo, susidomėjusiųjų skaičius per pastaruosius 3–4 metus sumažėjo trečdaliu. Tačiau ir dabar į sporto stovyklą Elektrėnuose suvažiuoja daug jaunimo, nesibodinčio rytais bėgioti krosus, bei visą dieną praleisti aktyviai sportuojant.
„Pastebėjome, kad tėveliai užrašyti vaikus į stovyklas delsia iki paskutinės minutės“, – sako J.Cibulskienė iš kūrybinės raiškos centro „Uniqum“, stovyklas organizuojančios ir kituose Lietuvos miestuose.
Kauno tautinės kultūros centro direktorė V.Kepežinskienė apgailestauja, kad „pusės dienos stovyklėlėmis susidomėjimas nėra toks didelis, kaip tikėjosi. Tvarkaraštis tėvams kelia papildomų rūpesčių, nes jie neturi, kur palikti vaikų.“
Pirmojoje pamainoje birželio mėnesio pradžioje buvo 32 vaikai. Antroje – tiek pat.
Per pastarąjį dešimtmetį mokestis už stovyklą išaugo 40 litų, – sako Vytas Kokšta. – Verčiamės per galvas, balansuojame ties savikainos riba, bet stengiamės kiek įmanoma mažiau didinti šį mokestį.
Viltis paremti pinigų neturinčias šeimas
O kaip ekonominis sunkmetis paveikia pačias šeimas? Ar stovyklų kainos joms neatrodo neįkandamos?
„Man jos atrodo normalios“, – sako septynerių metų sūnų auginanti kaunietė Vilma. – Mokėčiau vien už tai, jog organizatoriai prisiima atsakomybę tas dienas prižiūrėti mano vaiką.“
Nuolatinių pajamų neturinti moteris teigia, kad iki šiol vienturčio sūnaus į stovyklas nėra leidusi – galvojusi, jog jis buvo per mažas ir nepakankamai savarankiškas: „Šiais metais pradedu žiūrinėtis, nes tai būtų įdomiau ir naudingiau jam pačiam, nei vien trintis tarp betoninių blokų, kol aš namie dirbu.“
Anot jos, mintis nuo rudens į pirmąją klasę eisiantį sūnų išleisti į stovyklą, kilo matant, kad jam reikia žmonių ir aktyvios veiklos: „Jis jau tokio amžiaus, kai ima šaukti „Aš jau didelis!“ Tad tikriausiai jau laikas jį išleisti kažkur vieną.“
Tautinės kultūros centras priima vaikus iš socialiai remtinų šeimų – tereikia pristatyti reikiamas pažymas. „Daugiau nei pusė mūsų dienos stovyklėlės dalyvių – vaikai iš finansinių problemų turinčių šeimų“, – sako direktorė V.Kepežinskienė.
Anot jos, tai yra labai svarbu pačiam miestui, nes vaikai turi galimybę užsiimti kažkokia veikla, o ne vien šlaistytis gatvėmis ir nuobodžiauti. Kita vertus, kuo mažiau mokančiųjų, tuo blogiau patiems organizatoriams – mažėja galimybės pirkti daugiau priemonių, negalima rengti visos dienos stovyklos, nes nėra už ką nupirkti maisto.
„Mūsų kaina ir taip jau nedidelė, net nėra kaip ją pamažinti“, – sako V.Kokšta, paklaustas apie ekonominių problemų turinčių šeimų galimybes išleisti vaikus į stovyklą. Tačiau užsiminė jog šiuo metu mėginama ieškoti galimybių, kaip padėti šioms šeimoms, ieškoma įvairių fondų ir tikimasi, kad jau šią vasarą bus galima padaryti nuolaidų, arba visiškai apmokėti stovyklos išlaidas.
Viskas prasideda nuo vieno
Kita problema – dalyvavimo stovyklose galimybės negalią ir sveikatos problemų turintiems vaikams.
Kūrybinės raiškos centro „Uniqum“ koordinatorė J.Cibulskienė pasakoja, kad jų organizuojamose stovyklose galimybės sudarytos visiems, tik tokie vaikai į juos dar nesikreipė. Anot jos, judėjimo negalią turintiems vaikams padarytas patogus privažiavimas prie centro, jie turi gerą priėjimą. „Trūktų tik tinkamai įrengti tualetą“, – sako ji.
Ar tai būtų problema, jei atsirastų tik vienas norintis? „Jei atsirastų nors vienas toks vaikas, mes tą padarytume. Juk nuo vieno viskas ir prasideda, ar ne taip?“ – šypsosi moteris.
Kauno tautiniame centre judėjimo negalią turintys vaikai susidurtų su tam tikromis problemomis. Nors, anot jo direktorės, centras įsikūręs pirmajame pastato aukšte, nėra įrengto tualeto.
Jei dalyvis turi, pavyzdžiui, klausos sutrikimų, sunkumų jam nebūtų. Psichinės problemos taip pat rūpesčių nekelia. „Reikia rašto iš gydytojo, o mūsų pedagogai yra parengti dirbti su tokiais vaikais. Juk viskas priklauso nuo negalios lygio. Būna, rodos, turi tas vaikas psichinę negalią, bet puikiai integruojasi į aplinką ir nekelia daug rūpesčių“, – tikina V.Kepežinskienė.
VMLR infrastruktūra irgi nepritaikyta neįgaliesiems. „Žinote, teorinių galimybių priimti neįgaliuosius kaip ir turime, bet tik teorinių“, – prisipažįsta D.Mykolaitienė. Anot jos, neįgalieji į juos dar nėra kreipęsi.
Všį „Vijolina“ Elektrėnuose rengiamoje sporto stovykloje judėjimo negalią turintys dalyviai turėtų šiek tiek nepatogumų, dar daugiau – jų organizuojamoje dienos stovykloje. „Susirinkę į dienos stovyklą vaikai keliauja į Kauno „Akropolį“, ledo areną, įvairius muziejus ar parodas. Vaikai vėžimėliuose ne visada spėtų su jais“, – sako V.Kokšta. Jis pabrėžia, jog kitų specialių poreikių turintys yra laukiami, specialiai tam paruoštų vadovų yra.
