Nors grėsmių bei diskriminacijos tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime nestinga, žmonių taip paprastai nebe užčiaupsi.
Nevisateisiai piliečiai
Anot politologo ir Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) Valdybos nario Mindaugo Kluonio, labiausiai šalyje paplitusi diskriminacijos forma yra neapykantos kalba. Absoliuti dauguma LGBT+ (lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių ir kitų heteronormatyvumo neatitinkančių) žmonių mokyklose patyrė ir patiria patyčias, dėl kurių neretai negali net pasiskųsti, nes nežino, kaip reaguos artimieji.
„Galima susidurti ir su neformalia diskriminacija. Jei pastebimas lyčiai nestereotipinis elgesys, labai tikėtina, kad į darbą žmogaus nepriims. Darbdavys niekada nepasakys, kad būtent dėl šios priežasties, nes žino, jog tai būtų įstatymo pažeidimas“, – įsitikinęs politikos ekspertas.
To, kad tos pačios lyties poros neturi teisės sudaryti civilinės partnerystės ar santuokos, M.Kluonis sąmoningai neįvardijo kaip didžiausios problemos. „Neįveikus homofobijos visuomenėje, poros, net ir įteisinus partnerystę, nedrįstų jos sudaryti, bijodamos neigiamo poveikio vaikams, jei jų turi, darbinei karjerai, baimintųsi kaimynų reakcijos, ypač provincijose, kur visi vieni kitus pažįsta“, – mano jis.
Žurnalistė Jūratė Juškaitė, šiuo metu studijuojanti lyčių studijas Vidurio Europos universitete ir ten tyrinėjanti Lietuvos LGBT+ judėjimą, teigia, kad labiausiai pažeidžiama bendruomenės grupė – translyčiai asmenys. Lygių galimybių įstatyme draudžiama diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos, tačiau lytinė tapatybė nėra paminėta.
„Vadinasi, joks trans žmogus nėra apsaugotas nuo diskriminacijos. Šių žmonių situacija šalyje gana sudėtinga. Ir ne tik dėl šio įstatymo. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos narė, neturinti jokios lyties pakeitimo procedūros“, – kalba žurnalistė. Lygių galimybių kontrolieriaus tarybos atstovė Mintautė Jurkutė patikslina, kad translyčiai asmenys nėra visai be apsaugos.
„Kontrolierė turi galimybę tokius atvejus nagrinėti kaip diskriminaciją dėl lyties. Nors, žinoma, lytinės tapatybės, kaip atskiro pagrindo, dėl kurio draudžiama asmenis diskriminuoti, įtraukimas į Lygių galimybių įstatymą suteiktų visai kitą svorį šių asmenų apsaugai“, – teigia ji.
M.Kluonis pastebi, kad LGBT+ lygiateisiškumą labiau užtikrinančiose valstybėse translyčių žmonių teisių klausimai užima daug svarbesnę vietą nei Lietuvoje. „Iš esmės, Rytų Europoje vis dar reikia kovoti dėl LGB žmonių pripažinimo, todėl trans klausimai lieka paskutinėje vietoje, apie juos beveik nešnekama“, – apgailestauja politologas.
Ne taip viskas ir blogai
Žinoma, situacija Lietuvoje nėra puiki, tačiau turime kuo pasidžiaugti. Pasak J.Juškaitės, Lietuvoje egzistuojantis LGBT+ aktyvizmas nebėra monolitinis, o iniciatyvų spektras gana platus. Ji pasakoja, kad prieš 7–8 metus žmonės dažniausiai susirinkdavo LGBT+ organizacijų biuruose ar kitose uždarose patalpose, peržiūrėdavo filmą, jį aptardavo, išgerdavo arbatos ir eidavo namo ar vos į vieną kitą tada LGBT+ bendruomenei atvirą barą.
M.Kluonis prisimena, kad 2005 m. kurdami TJA, į pavadinimą įtraukti LGBT(+) akronimo tiesiog nedrįsto.
M.Kluonis prisimena, kad 2005 m. kurdami TJA, į pavadinimą įtraukti LGBT(+) akronimo tiesiog nedrįsto.
„Žmonės būtų bijoję ateiti į organizaciją, kuri atvirai turėtų ką nors bendro. Kai Lietuvos jaunimo organizacijų taryba reikalavo pateikti narių sąrašus, kad paskirstytų kvotas, mes kėlėme klausimą dėl privatumo: ar tie žmonės paskui nebus persekiojami? Dabar atsiranda asmenų, kurie jau nebebijo tos asociacijos su LGBT+ ir atvirai reiškia paramą“, – pokytį apibūdino jis.
Šiųmetis „Baltic Pride“ neblogas to pavyzdys. Pirmą kartą eitynės įvyko be jokių incidentų. Kartu žygiavo ir Vilniaus universiteto vėliava nešini studentai ir dėstytojai, ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kai kurie politikai, visuomenininkai bei šiaip lygybės idėją palaikantys žmonės. Šis Nacionalinės LGBT+ teisių organizacijos LGL renginys anaiptol nebuvo vienintelis, atskleidžiantis augantį potencialą.
J.Juškaitė mini ir vis labiau populiarėjančius „Gender Wrong“ vakarėlius, queer moterų mėgėjų krepšinio komandą, įkvėpusią Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesę „Žalgirės“. Aktyvistė nėra patenkinta seksualizuotu Vido Bareikio spektaklio plakatu, tačiau pastatymu Nacionaliniame Kauno dramos teatre iš ties džiaugiasi.
„Faktas, kad pjesė yra ne kažkoks importas iš „puikiųjų Vakarų“, atspindi realijas, kaip LGBT+ gyvena Vilniuje. Jau galime kalbėti apie čia susiformavusios bendruomenės tyrinėjimus“, – sako žurnalistė.
Anot M.Kluonio, itin svarbios ir ne tokios viešojoje erdvėje matomos iniciatyvos. Rengiant Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą, aktyvistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai tiesiogiai įsijungė į šį procesą. Kaip TJA narys M.Kluonis pats dalyvavo darbo grupės posėdžiuose.
„Programa nėra tobula, joje daug kas koreguotina, bet išvengta bandymų priklausymą LGBT+ vaizduoti kaip iškrypimą, ligų šaltinį ir panašių dalykų“, – konstatavo politologas.
Jau ir nacionaliniu lygmeniu
Ketverius metus Lietuvoje rengiami Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai. Kiekvieną kartą įvertinami ir LGBT+ teisių srityje nusipelnę žmonės. „Vaivorykštės“ apdovanojimas įteikiamas už nuopelnus atstovaujant bendruomenę, homofobijos, transfobijos ir bifobijos daromos žalos mažinimą, atvirumo skatinimą. Iš interneto vartotojų pasiūlytų iniciatyvų komisija išrinkto tris, jos nuomone, labiausiai vertas. 2016-ųjų nominantais tapo:
- fotografė ARCANA FEMINA ir kino režisierius Romas Zabarauskas (už knygą „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“);
- asociacija „In corpore“ (už informacijos portalą LGBT+ jaunimui „Isgirsti.lt“);
- Edvinas Krocas (už autobiografinį romaną „Niekados neleisk man išeiti“).
Leidinyje „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ pateikiama beveik šimtas LGBT bendruomenės narių portretų.
„Šioje knygoje įspūdingiausia yra tai, kad aktyvistai nebe sudaro turinio stuburo. Tos istorijos pačios įvairiausios. Kai kurių žmonių aš net nebuvau mačiusi. Jų buvo nedaug, bet tai rodo diskurso įvairėjimą. Nebėra kažkokios vienos susirinkusių aktyvistų idėjos: žmonės dirba restoranuose, programuoja“, – knygos reikšmę komentuoja J.Juškaitė.
Iniciatyva „Išgir̃stì“ – tai informacijos portalas LGBT+ jaunimui, juos supantiems žmonėms bei emocinės paramos teikėjams. Rengėjams rūpi, kad jaunus ir savęs beieškančius žmones pasiektų kokybiška ir reikalinga informacija bei parama. Pernai metų gegužę „Išgir̃stì“ pristatė video pasakojimų ciklą, kuriuose savo patirtimis dalijosi tiek LGBT+ asmenys, tiek jų artimieji bei draugai. „Šie įrašai buvo labai aktualūs, nes originaliai ir nenupigintai atskleidė žmonių istorijas. Jos svarbios ne tik komunikacijos į išorę prasme, bet ir tiems, kurie auga, galbūt neturi priėjimo prie bendruomenės, nėra palaikomi savo šeimos“, – mano J. Juškaitė.
Autobiografinis romanas „Niekados neleisk man išeiti“, – pirmas išleistas jaunojo rašytojo kūrinys. E.Krocas knygą publikavo savomis lėšomis, nes nei viena leidykla nesutiko jos spausdinti. Keletą šimtų egzempliorių E.Krocas išdalino Vilniaus knygų mugės metu. Romane pasakojama apie savęs ieškantį vaiką provincialiame Lietuvos pasienio miestelyje, pasak autoriaus, „savęs atradimą, baimę, gėdas, savęs slėpimą, bandymus pritapti prie visuomenės“. Jis viliasi, kad „Niekados neleisk man išeiti“ taps prieglobsčiu atstumtiesiems ir nusivylusiems. „Nes gyventi verta. Išmokau mylėti save visokį – nuodėmingą ir purviną, begėdiškai nuolatos išraustantį, drovų, naivų, išprotėjusį“, – apibendrina E.Krocas.
Šis straipsnis yra „Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2016” dalis. Išrinkti labiausiai nusipelniusius Vaivorykštės apdovanojimo galite BALSUODAMI INTERNETU.
Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos. Apdovanojimus kartu su Norvegijos Karalystės ambasada organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba bei Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas.
Parengė Izabelė Švaraitė
