Du geri bičiuliai kadencijas baigę prezidentai šeštadienį dalyvavo viename Knygų mugės renginių – diskusijoje „Profesija: prezidentas“.
Abu prezidentai pareigas ėjo panašiu metu – V.Adamkus 1998-2003 metais ir 2004-2009 metais, A.Kwasnieskis Lenkijai vadovavo dešimtmetį nuo 1995-ųjų.
Buvęs Lenkijos prezidentas atskleidė, kad jo ir V.Adamkaus draugystė užsimezgė akimirksniu. „Pabendravus 15 minučių, supratau, kad prieš mane – mano draugas“, – sakė jis.
A.Kwasniewskis padėjo V.Adamkui pristatyti praėjusiųjų metų pabaigoje 40 tūkst. tiražu išleistą knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“. Humoro jausmo nestokojantis buvęs Lenkijos prezidentas sakė, kad pirmoji jo reakcija į žinią, kad V.Adamkus išleido knygą, buvo pavydas.
Pirmoji A.Kwasniewskio reakcija į žinią, kad V.Adamkus išleido knygą, buvo pavydas.
„Aš pagalvojau: o Dieve, jis tai padarė, o aš ne, – kalbėjo A.Kwasniewskis. – Aš jaučiu pagarbą prezidentui, kad jis rado laiko kiekvieną vakarą rašyti dienoraštį būnant aktyvioje politikoje, tuo metu, kai gyvenimas buvo toks greitas“.
Jis pabrėžė, kad knyga labai vertinga, nes joje fiksuoti Lietuvai ir Rytų Europai itin svarbūs įvykiai.
„Negalėčiau ateiti į „Maximą“
Dalinantis mintimis, ar prezidentas – profesija, V.Adamkaus ir A.Kwasniewskio požiūriai kiek išsiskyrė. „Taip, tai profesija, bet reikia suvokti, kad ne tik profesija, bet ir ypatinga misija. Norėti būti prezidentu neužtenka, reikia norėti kažką nuveikti savo šaliai, žmonėms“, – kalbėjo buvęs Lenkijos vadovas.
V.Adamkus tikino, kad ypač jauni žmonės dažnai prezidentavimą supranta kaip profesiją, tačiau jis taip nemanantis. „Tai – tikrai ne profesija, tai yra įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas, gilus tikėjimas ateitimi“, – sakė jis.
"Aš, pavyzdžiui, negalėčiau ateiti į „Maximą“ ar į kitą parduotuvę. Užtektų man tik įžengti, ir gyvenimas ten sustotų“, - sakė V.Adamkus.
Anot V.Adamkaus, vos tapęs prezidentu žmogus turi suvokti, kad ligšiolinis jo gyvenimas baigtas: „Nebebus jokio privatumo, net kai esi darbo vietoje. Tai pasilieka su tavimi iki tol, kol vakare sumerki akis. Taip sakau iš patirties. Net ir išvykęs į užsienį esi atpažįstamas gatvėje. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau ateiti į „Maximą“ ar į kitą parduotuvę. Užtektų man tik įžengti, ir gyvenimas ten sustotų".
Jis pabrėžė, kad politikos aukštumų norintys pasiekti žmonės turi gerai pagalvoti ir nuspręsti, ar jie nori būti privatūs asmenys ir gyventi normalų gyvenimą, ar nuolat save stebėti, gerai pagalvoti ką kalba, ką daro ir su kuo bendrauja.
Jam antrino ir A.Kwasnieskis, pridūręs, jog žiniasklaida šiais laikais nebeturi jokių ribų. „Tapęs prezidentu turi suvokti, kad esi žiniasklaidos kontrolėje, esi nuolat stebimas paparacų, kurie nėra labai malonūs žmonės. Tokia yra kaina. Manau, kad situacija blogės. Mano prezidentavimo laikais Lenkijoje nebuvo tiek tabloidų, kiek jų yra dabar. Dar anksčiau įžymybės ar garsūs politikai galėdavo ramiai sėdėti restoranuose, nesibaimindami, kad bus nufotografuoti, nes anksčiau tai reiškė ribos peržengimą. Šiandien jokių ribų jau nebėra“, – kalbėjo jis.
Nerašyta taisyklė – nekritikuoti įpėdinio
Abu prezidentai sutiko, kad pabaigus kadenciją į normalų gyvenimą sugrįžti yra labai sunku. „Būti buvusiu prezidentu reiškia jausti tiek išsilaisvinimą, tiek frustraciją. Po ilgo prezidentavimo jautiesi laisvas, gali daryti ką nori, pagaliau, ilgiau pamiegoti. Bet kartu jauti ir kitus jausmus, nes matai, ką daro tavo įpėdinis. Tada tampa visiškai akivaizdu, kad šiame poste dirbai kur kas geriau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai dėstė A.Kwasniewskis.
Jo nuomone, priprasti prie minties, kad tu – jau buvęs valstybės vadovas, užtrunka du metus. Buvusio Lenkijos vadovo teigimu, gera terapija tuo metu yra keliavimas ir paskaitų skaitymas. Jis įsitikinęs, kad jaunose demokratijose reikėtų diskutuoti apie tai, kaip išnaudoti buvusių šalies vadovų patirtį, kaip tai yra daroma JAV.
"Matai, ką daro tavo įpėdinis ir tampa visiškai akivaizdu, kad šiame poste dirbai kur kas geriau“, - sakė A.Kwasniewskis.
V.Adamkus prasitarė, kad jam baigus antrą kadenciją žmona Alma Adamkienė patarė nekomentuoti ir nekritikuoti dabartinės valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės veiksmų. „Tačiau tai yra nerašyta taisyklė“, – pridūrė V.Adamkus.
Knygų mugės lankytojams jis pasakojo puikiai prisimenąs paskutinę savo kadencijos dieną. „Visą laiką man galvoje sukosi viena mintis – ir ką gi aš veiksiu rytoj. Dabar matau, kad man jaudintis nereikėjo, aš esu toks pat užsiėmęs, kaip ir tada, kai ėjau pareigas. Skirtumas tik tas, kad į savo kabinetą įžengiu ne 8 valandą ryto, o šiek tiek po devintos. Kasdien gaunu daugybę laiškų iš visos Lietuvos, susitinku su žmonėmis. Jei nori dalintis savo patirtimi, tam yra visos sąlygos, ir aš tai darau“, – kalbėjo jis.
