„Jaučiuosi gerai, tačiau vieniems esu žvalus, o kitiems ne. Pirmadienį porai dienų buvau išleistas į namus ir be galo tuo džiaugiuosi. Į lauką neinu, bijau, kad neperpūstų vėjai, nebūtų komplikacijų. Liko keletas dienų ir prasidės paskutinysis gydymo etapas. Džiaugiuosi viduje, žiūriu į tikrai gražų, saulės apšviestą kiemą ir ketvirtadienį vėl grįšiu į ligoninę, kur tikiuosi geriausio rezultato. Esu be galo dėkingas gydytojams, visam medicinos personalui – neįsivaizduoju geresnės priežiūros, rūpesčio ir meilės, parodytos man, būnant ligoninėje. Sulaukiu be galo daug sveikinimų, palinkėjimų, kovojant su šia klastinga liga. Gavau ir daug patarimų su įvairiausiais receptais iš tų, kurie irgi buvo užklupti panašių ligų. Visiems, visiems esu be galo dėkingas”, – sportas.info žurnalistei Marytei Marcinkevičiūtei telefonu pasakojo prezidentas.
Esu be galo dėkingas gydytojams, visam medicinos personalui – neįsivaizduoju geresnės priežiūros, rūpesčio ir meilės, parodytos man, būnant ligoninėje.
„Krisiu – krisiu, o pasiduot nepasiduosiu. Gydymas užtruko, bet viskas vyksta sėkmingai, nesijaučia, kad tų jėgų labai sumažėjo. Kai ketvirtadienį vėl pateksiu į medikų rankas, jie pirmiausiai nustatys, kokią įtaką mano organizmui turėjo visas gydymas ir ar jis bus stabdomas, ar bus nustatytas tam tikras režimas ir tolesnis gydymas iki galutinės pergalės“, – sakė V.Adamkus.
Jis teigė iki tol neturęs jokio supratimo, kas yra onkologinis susirgimas ir kaip gydomas bei atliekamos procedūros. „Buvo nežinojimo jaudulys, ko tikėtis, buvo savotiška įtampa. Rengiausi, kad nuo pat pirmųjų bandymų bus ir pykinimų, ir pašalinių efektų. Tas nepasitvirtino. Visą gydymo kursą praėjau pakelta galva“, – tikino 87 metų V.Adamkus. Jis pajuokavo norįs gyventi iki 100 metų.
V.Adamkus ligoninėje praleido šešias savaites, todėl labai pasiilgo dviračio, baseino. Jis viliasi, kad ligą suvaldys ir dar paplaukios.
Su sportas.info V.Adamkus kalbėjosi ir apie Lietuvos sportininkų pasirodymą Sočio olimpinėse žaidynėse.
– Gal turėjote galimybių per televiziją žiūrėti Sočio olimpines žiemos žaidynes?
– Žiūrėjau. Buvo nusivylimų, buvo ir džiugių akimirkų. Propagandinio pobūdžio buvo iškilmingas žaidynių atidarymas, pompastikos ir viso kito buvo tikrai nemažai. Tačiau pačioms varžyboms, išleidus rekordinę sumą pinigų, buvo pasirengta gan gerai, užsienio sportininkai neturėjo reikšti priekaištų.
– Kaip vertinate Lietuvos sportininkų pasirodymą Sočyje?
– Sportininkai padarė viską, ką galėjo geriausiai. Esant mūsų žiemos sporto lygiui ir pasirengimui, iš jų daug tikėtis nebuvo galima. Buvo ypač apmaudu, kai biatlonininkas Tomas Kaukėnas, visą distanciją buvęs priekyje, tris kartus buvo netaiklus paskutinėje šaudykloje ir nukrito žemyn.
Tai buvo vienintelis Lietuvos šviesulys per Sočio olimpines žiemos žaidynes. Plėtojant žiemos sportą ir skiriant tiek nedaug pinigų, manau, kad šitoje srityje niekur neprasimušime. Latvijoje ir Estijoje dėmesys žiemos sportui yra skiriamas daug didesnis, todėl ir jų rezultatai geresni.
Plėtojant žiemos sportą ir skiriant tiek nedaug pinigų, manau, kad šitoje srityje niekur neprasimušime.
Mes iš Baltijos valstybių buvome paskutinieji. Ateities klausimas, ar mes susitelksime tiktai į krepšinį, ar ir į kitas sporto šakas. Rūtos Meilutytės dėka turėtų pakilti plaukimas, susidomėjimas šia sporto šaka didėja. Labai tikiuosi, kad mes dar ne vienus metus dominuosime plaukime ir pakelsime bendrą Lietuvos plaukimo lygį.
Norėtųsi, kad ir lengvojoje atletikoje tas pakilimas, kurį savo laimėjimais sukėlė Virgilijus Alekna, nenusmuktų, o uždegtų daugiau jaunimo. Mano supratimu, šiuo metu kūno kultūra, fizinis auklėjimas mūsų mokslo sistemoje yra apleisti.
Auklėjimo sistemoje jaunimas turi būti stiprinamas fiziškai ir dvasiškai, nes per sportą suartėjama ir dvasiškai. Švietimo sistemoje daug ko trūksta, viską labai kruopščiai reikėtų peržiūrėti.
