– Prezidente, kokie Jums buvo praėję metai? Nelengvi?
– Nepasakyčiau, kad tragiški, bet sveikatos elementas čia buvo įveltas. Apgailėtina, kad man visiškai nesitikint išgirdau gydytojų sprendimą. Onkologinė liga buvo pačioje pradžioje, neužleistas reikalas. Santariškių ligoninės gydytojai labai tiksliai nusakė ligos pobūdį, pažangą. Po visų procedūrų gydytojai pasakė, kad jie tikri, kad 90 proc. vėžio židinio sunaikino. Po pusmečio reikės patikrinti. Esu iš dalies patenkintas, nieko neskauda. Bandau gyventi normalų gyvenimą. Gal greičiau pavargstu nei anksčiau, bet manau, tai laiko klausimas.
– Poniai Almai šie metai irgi buvo pakankamai sudėtingi. Kaip ji šiandien jaučiasi?
– Didžioji priežastis buvau aš, visas rūpestis buvo mano sveikatos stovis. Puikiai mačiau jos įtampą, bet ji didvyriškai laikėsi iki pačios operacijos pabaigos, vėliau atsipalaidavo. Galiu tik tikėtis ir melstis, kad ji taip ir toliau laikytųsi.
– Sunkiais gyvenimo tarpsniais artimojo parama turbūt yra svarbiausia, tačiau problemos ir parodo, kas yra kas. Prezidente, ar Jūs atsirinkote, kas yra tikrieji Jūsų draugai?
– Negaliu pasakyti, kad turėčiau rinktis. Draugai liko draugais. Bet mane stebino, kad labai daug simpatijų, moralinės paramos susilaukiau iš Lietuvos žmonių. Esu vienas iš laimingų žmonių.
Didžiuojuosi Lietuvos užimta pozicija, stabilumu, drąsa atsistoti teisingųjų pusėje
– Visus metus buvo diskutuojama, ar teisingos linijos Lietuva laikėsi Ukrainos atžvilgiu, ar ne per griežta pozicija buvo Rusijos atžvilgiu. Ar Lietuva ėjo teisinga linkme?
– Jokios abejonės. Didžiuojuosi Lietuvos užimta pozicija, stabilumu, drąsa atsistoti teisingųjų pusėje. Jeigu pasaulis iki tam tikro laipsnio buvo abejingas ar nebuvo vieningas, Lietuvoje to svyravimo nebuvo. Nuo pat Oranžinės revoliucijos iki dabar pat mes stovime už demokratines vertybes, žmonių santvarką ir teises. Dabar, kai Europos Sąjungos valstybių akys atsidarė, Europa laikosi vieningos nuomonės. Iš pradžių man atrodė, kad sankcijų pritaikymas yra savotiškas politinis žaidimas, o dabar sankcijos rodo rezultatus. Maskva, kiek liečia gyventojus, pajuto tai, krautuvių lentynos nušluotos.
– Bet prezidento ir jo reitingų tai neveikia.
– Tada atsiduriam stalinistiniame laikotarpyje, kur žmonių teisės yra paneigiamos ir apie bet kokią demokratiją ar laisvės prašvitimą Rusijoje nėra ko kalbėt. Aš šventai galvojau, kad Rusija po Sovietų Sąjungos sugriuvimo turi galimybę perimti vertybes, kurios buvo visiškai paneigtos, o dabar įsigalintis autokratinis režimas galų gale pralaimės. Dar palaukime, ekonomika, žmonių gerbūvis iššaukia neįtikėtinus dalykus. Mano įsitikinimu, Maskvos Kremliaus rūmuose įsitvirtinusi vyriausybė neatstovauja tikrųjų rusų nuotaikų ir troškimų.
– Po paskutinės Vladimiro Putino konferencijos pasigirdo nuomonių, kad jis šiek tiek atsitraukia – nebevartoja Novorusijos termino, nekalba apie Donbasą. Ar tai nėra kapituliacijos forma?
– Jokiu būdu nepavadinčiau to kapituliacija. Tai manevravimas, tam tikras bandymas Vakaruose sukelti politinį sąmyšį.
– Ko dar reikia, kad Rusijoje įvyktų pasikeitimas?
– Dabar vienintelis dalykas, kuris turės poveikį, yra tvirtas Vakarų laikymasis nedarant jokių reveransų, kompromisų. Dabartinis karas būtų visiškas susinaikinimas, nes branduolinių ginklų turi visos pusės. Bet negalvoju, kad iki to prieis. Man atrodo, kad dar truputį spustelėjus ekonominėmis sankcijomis vidaus gyvenime kils nepasitenkinimas, o norėdamas išsaugoti savo poziciją, Kremlius stengsis padaryti tam tikrų nuolaidų.
– Pone prezidente, Rusijoje paskirtas naujas ambasadorius Remigijus Motuzas. Koks turėtų būti pirmasis jo darbas?
– Manau, pačio pirmo susitikimo metu bus pavestos egzistuojančios pozicijos. Nenustebčiau, jei Rusija beveik pareikalautų Lietuvos užsienio politikos pozicijų keitimo, kad tai būtų perduota Lietuvos Vyriausybei. Yra galimybė pradėti kalbėtis. Tikriausiai tai bus savotiškas sąrašas iškeliamų Rusijos nepasitenkinimą keliančių problemų. Pagrindinis klausimas, kas nori išlaikyti gerus santykius.
– Kas, Jūsų manymu?
– Mes turėtume didesnės naudos iš draugiškų santykių. Bet pažiūrėkim į realybę, kas kontroliuoja padėtį. Nuvažiuokime į pasienį, iš Lietuvos pusės kilometrai užblokuotų sunkvežimių, o iš Rusijos pusės kas nori, tas važiuoja. Rusija praktiškai tyčiojasi.
Nuvažiuokime į pasienį, iš Lietuvos pusės kilometrai užblokuotų sunkvežimių, o iš Rusijos pusės kas nori, tas važiuoja. Rusija praktiškai tyčiojasi
– Šiais metais padidintas gynybos finansavimas, įsigyta papildomos ginkluotės, technikos. Buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė kalba, kad būtina grąžinti 2008-aisiais sustabdytą privalomąją karinę tarnybą bent 7 mėnesiams, per metus pašaukti bent 3000 jaunuolių. Ar būtini tokie žingsniai?
– Lietuvos pasipriešinimas ir gerai suorganizuotas Lietuvos karinių pajėgų išlaikymas reikalingas tik vienu atveju – Rusijai išdrįsus pradėti karinį konfliktą. Lietuvos karinės pajėgos ir kiekvienas, pajėgiantis laikyti ginklą turėtų atlaikyti Rusijos puolimą dvi, tris dienas, tol, kol suveiks NATO jėgos. Kadangi esam NATO organizacijos nariai, mums reikia atlaikyti pirmąjį smūgį.
– Ar šiuo metu kariuomenė yra adekvati?
– Džiaugiuosi, kad šiuo metu yra ruošiama, talkininkaujama NATO kariuomenės dalinių, atsiųstas Amerikos batalionas. Tai labai aiškus įrodymas rusams suprantama kalba, kad mes nesėdėsim sudėję rankų.
– Kitus metus pradėsime su euru. Ar 2015-ieji ir geopolitinė, ekonominė Lietuvos situacija yra tinkamiausias metas įsivesti naują valiutą?
– Principinis klausimas yra ar mes įsijungiam į Europos Bendrijos ekonominį gyvenimą, ar ne. Gaila to lito, tai buvo tam tikras pasididžiavimas, bet iš praktiškos pusės žiūrint, ten, kur vyrauja euras, mūsų ekonomikai reikia prisitaikyti ir sudaryti sau tinkamiausias sąlygas.
