- Ką atsakytumėte ESBO kritikams, teigiantiems, kad priimamos rezoliucijos lieka tik popieriuje?
- Ši iniciatyva sulaukė didelio palaikymo ir tapo svarbiu etapu visos organizacijos darbe. Rezoliucija dėl totalitarinių režimų tapo riba, nuo kurios atsitraukus neliktum nepastebėtas.
Apie vadovavimą pagrindiniam ESBO PA komitetui bei svarbiausius šios organizacijos darbus kalbamės su Lietuvos Seimo nare Vilija Aleknaite-Abramikiene.
- Esate pirmoji moteris ESBO PA istorijoje išrinkta rengti pagrindinę komiteto ataskaitą. Be jūsų, komitetui vadovaus ir dar dvi moterys iš Šiaurės Baltijos regiono. Kaip pelnėte kitų šalių parlamentarų pasitikėjimą ir buvote antrą kartą perrinkta šioms pareigoms?
- Tai atsitiko natūraliai, niekas neskatino į svarbius postus rinkti būtent moteris. Mus išrinko ESBO PA, kurioje balsuoja 320 parlamentarų iš 56 valstybių.
Dabar, kai trys moterys vadovaus pirmajam komitetui, ESBO PA vyrai pradėjo juokauti, kad tai jiems, o ne moterims, reikėtų kvotų. Aš juokais atsakiau, kad, jei įvykiai klostysis taip, kaip Lietuvoje, tai būtų priimtina.
ESBO PA vyrai pradėjo juokauti, kad tai jiems, o ne moterims, reiktų kvotų.
Vadovaudamos komitetui mes turime unikalią galimybę savo požiūrį į saugumą išsakyti ne tik ESBO, bet ir kitose tarptautinėse organizacijose, su kuriomis ESBO glaudžiai bendradarbiauja, t.y. Jungtinėse Tautose, NATO, Europos Taryboje ir, žinoma, visoje Europos Sąjungoje.
- Kaip užsitarnavote ESBO PA narių pasitikėjimą?
- Aš būsiu labai nekukli ir pasakysiu, kad šios Vyriausybės ir Seimo kadencijos metu, mūsų aktyvumas ESBO yra itin sustiprėjęs ir tai neliko neįvertinta. Ryškiausiai mūsų žvaigždė švietė tuomet, kai 2011 m. Lietuva pirmininkavo šiai organizacijai.
Svarbiausias mano darbas šioje organizacijoje yra atliktas ne dabar, kai esu antrąjį kartą išrinkta ataskaitos rengėja Politikos ir saugumo komitete, bet 2009 m. vasarą, kai ESBO PA rinkosi į sesiją Vilniuje. Būtent čia buvo priimta labai svarbi rezoliucija, kuria minint 70 metų Molotovo–Ribentropo pakto sukaktį pasmerkti totalitariniai režimai. Ją parengiau kartu su Slovėnijos parlamentaru Robertu Batelli. Ši rezoliucija sukėlė itin daug aistrų Rusijoje, buvo plačiai aptarinėjama pasaulio spaudoje. Ji ne tik atkreipė dėmesį į mane, bet išgarsino ir Lietuvą, ir pačią asamblėją – taip viešai pareiškė buvęs jos prezidentas, portugalų socialistas Joao Soaresas.
Ši iniciatyva sulaukė didelio palaikymo ir tapo svarbiu etapu visos organizacijos darbe. Rezoliucija dėl totalitarinių režimų tapo riba, nuo kurios atsitraukus neliktum nepastebėtas.
Be to, tais metais pateikiau ir kitą rezoliuciją, dėl energetinio saugumo. Pagrindinė jos idėja – šalys, kurios tiekia kitoms valstybėms energetinius išteklius, neturėtų joms daryti ir politinio spaudimo. 2011 m. vasarą, mūsų pirmininkavimo metu, Belgrade kartu su Ukrainos delegacijos vadovu sėkmingai realizavome bendrą rezoliuciją dėl naujai statomų ESBO erdvėje atominių elektrinių saugumo.
- Ką atsakytumėte ESBO kritikams, teigiantiems, kad priimamos rezoliucijos lieka tik popieriuje?
- Tiesa ta, kad priimti juridiškai įpareigojančius sprendimus ir priversti šalis juos vykdyti ESBO iš tiesų negali. Tačiau tie politiniai įsipareigojimai, kurie yra patvirtinami, niekur nedingsta, net jei valstybės narės įžūliai nevykdo susitarimų.
Pavyzdžiui, 1999 m. Stambulo deklaracija Rusija prisiėmė įsipareigojimą išvesti savo kariuomenę iš Padniestrės ir kitų teritorijų. Iki šiol tai neįvyko, bet įsipareigojimas nėra dingęs, todėl jis skatina atitinkamus kitų valstybių diplomatinius veiksmus.
Praėjusiais metais, kai Lietuva pirmininkavo ESBO, sprendėme Moldovos teritorinio integralumo atstatymo klausimą. Mūsų užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis buvo labai aktyvus vykdomasis ESBO pirmininkas, ir mes sugebėjome atnaujinti oficialias derybas dėl Padniestrės.
Airijos pirmininkavimo ESBO metu šios derybos tęsiasi. Žinoma, ar jos įvyks sėkmingai, priklauso nuo „vienos didelės valstybės“, šnekant diplomatine kalba, bet svarbu, kad šiais nelengvais visam pasauliui laikais esama ir gerų žinių. Todėl negalima sakyti, kad politiniai įsipareigojimai pakimba ore ir yra verti tik popieriaus, ant kurio jie parašyti. Ne visai taip. Beje, šiemet savo kalboje „vienai didelei valstybei“ skyriau vieną gerai žinomą rašytojo Bulgakovo frazę – rankraščiai nedega.
- Kokie Lietuvai svarbiausi ESBO sprendimai šiuo metu nėra vykdomi?
- Labai svarbus Lietuvai ir visam ESBO yra klausimas dėl įprastinės ginkluotės sutarties, taip pat dėl vadinamojo Vienos dokumento, kurį pavyko nežymiai atnaujinti Lietuvos pirmininkavimo metu. Mes gyvename šalia Kaliningrado anklavo ir žinome, kad jame yra sukaupta ir toliau be jokio skaidrumo kaupiama ir modernizuojama ginkluotė. Mano minėtos sutartys, kurių pirmoji turi teisiškai įpareigojančią galią, leistų riboti ginkluotės apimtį tam tikrose teritorijose.
Tobulėjant karinei technikai jau seniai tie skaičiai nebeatitinka poreikių, nes dabartiniais laikais ir su mažu kareivių skaičiumi galima padaryti labai daug bėdos.
Pagal Vienos dokumentą, kuris yra tik politiškai įpareigojantis, yra nustatytas kariuomenės dydis ir kareivių skaičius, kuriam esant reikia informuoti kitas valstybes apie būsimus manevrus. Lietuva visada geranoriškai informuoja ir praneša, ką darysianti, tačiau taip nesielgia kai kurie mūsų kaimynai. Pats svarbiausias dalykas – ginkluotės ir karių skaičiaus mažinimas. Visi sutinka, kad tobulėjant karinei technikai skaičiai neatitinka poreikių, nes dabar ir su keliais kareiviais galima padaryti labai daug bėdų. Deja, dėl to derybos sustojo. Vilniaus ministrų susitikime taip pat nepavyko žengti į priekį, nes vėlgi – „viena šalis“ kategoriškai prieštarauja...
- Kokiais argumentais remiamasi prieštaraujant?
- Derybos vyksta diplomatų lygiu, jos nėra viešos, tačiau randama įvairių argumentų. Kartais jie būna labai keisti.
Pavyzdžiui, 2012 m. pradžioje Rusijoje turėjo būti atliekama inspekcija, kaip tai numato Vienos dokumentas. Švedai ir ispanai norėjo tai atlikti, tačiau Rusija atsisakė priimti inspektorius argumentuodama force majeure. Niekam to taip ir neteko pastebėti. Už tai Rusija susilaukė daug kritikos. Kiek žinau, inspektavimas bus atnaujintas artimiausiu metu.
- Ką reiškia parengti Pirmojo komiteto ataskaitą? Ką jame aptarsite?
- Šių metų ataskaitos tema – „Pokyčių regionas“. Jame apžvelgiau daug sričių: arabų revoliucijas, situaciją Sirijoje, Afganistano ateities ir raidos perspektyvas, be jokios abejonės – visus užsitęsusius konfliktus, ginklų kontrolės, kovos su tarptautinėmis grėsmėmis, kibernetinio saugumo problemas. Ataskaitoje yra visa Pirmojo komiteto problematika, visas jo regos laukas, bet pristatydama jį Monake, žinoma, išryškinau, kai kuriuos svarbiausius aspektus.
Daug dėmesio ataskaitoje skyriau Kaukazui – besitęsiančiai Gruzijos teritorijų okupacijai, taip pat Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktui. Įtampa tarp pastarųjų valstybių, deja, nemažėja, susišaudymai vyksta nuolatos. Nenorima sudaryti įspūdžio, kad konfliktas galutinai „įšalo“.
Kiekviena pusė šį konfliktą interpretuoja savaip ir požiūriai yra nesutaikomi, tačiau svarstant rezoliuciją, labai džiaugiausi, kad bent dėl vieno punkto man pavyko pasiekti konfliktuojančių šalių sutarimą. Visa salė tuo džiaugėsi.
Ruošiantis ataskaitai, rengiant rezoliucijos projektą labai padėjo bendradarbiavimas su Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos specialistais. Galiu tik didžiuotis jų kompetencija ir drąsiai sakyti, kad mūsų užsienio politikos ekspertai yra pasaulinio lygio.
- O takoskyra tarp ESBO PA narių ryškesnė pagal valstybių geografinę padėtį ar parlamentarų pažiūras, valstybių, kurioms jie atstovauja, santvarką?
- Didžiausias skirtumas tarp demokratinio pasaulio ir to, kuris yra į Rytus nuo mūsų. Visais požiūriais ta takoskyra ryški.
Kita vertus, šioje ESBO PA sesijoje tarptautinė bendruomenė susivienijo norėdama išreikšti rūpestį dėl konkrečiose šalyse vykstančių dalykų. Ryškiausias pavyzdys buvo plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija dėl Sergejaus Magnickio mįslingos mirties Rusijos kalėjime.
Dėl rezoliucijos įtraukimo į darbotvarkę vyko diskusijos delegacijų vadovų susitikime. Jame Rusijos delegacijos vadovas Nikolajus Kovaliovas, buvęs FSB vadovas, stengėsi įtikinti, kad rezoliucija neatitinka tikrovės, kad Rusija pasistūmėjusi bylos tyrime.
Tai pavyzdys, kaip ESBO nurodo šaliai, kad korupcijos lygmuo joje kelia grėsmę saugumui. Šis atvejis taip pat, išryškino vertybines takoskyras tarp Rytų ir Vakarų.
Kita vertus, negaliu sakyti, kad ESBO neegzistuoja ir ideologiniai politiniai skirtumai. Dirbu Europos Liaudies partijos grupėje, esu jos pirmininkės Walburgos Habsburg-Douglas pavaduotoja.
ESBO yra trys politinės grupės: ELP arba konservatorių-krikščionių demokratų, socialistų, kuriai priklauso ir komunistai, ir socialdemokratai, bei nedidelė liberalų grupė. Tiesa, bandoma kurti radikalų grupuotę, bet ji neturėtų žymesnės įtakos.
- Kas jūsų darbe įdomiausia?
- ESBO PA dirba žmonės iš skirtingų regionų, valstybių, visi jie yra skirtingų pažiūrų. Jei retsykiais sugebame čia pat, salėje, po diskusijos surasti kompromisą su Prancūzijos komunistu, tai man, kaip Lietuvos konservatorei – krikščionei demokratei, būna smagu.
Sustiprėjus Rusijai, vėl atgimsta senos tradicijos – nuolatinis noras išstumti NATO.
Dabar, sustiprėjus Rusijos įtakai, vėl atgimsta senos tradicijos – nuolatinis noras išstumti NATO, subordinuoti ją, kokiam nors naujam „saugumo architektūros“ dariniui ir pan. Akivaizdus karinis Rusijos suaktyvėjimas pasireiškė ir kariniais veiksmais Gruzijoje, ir ginkluotės telkimu ES bei NATO pašonėje. ESBO Parlamentinė asamblėja – tai organizacija, kurioje susitinka Rytai ir Vakarai. Ji suteikia galimybę savo nuomonę išsakyti viešai, tarptautinės bendruomenės akivaizdoje.
ESBO: nuo Vankuverio iki Vladivostoko
Helsinkyje 1975 m. įkurtai ESBO priklauso 56 šalys (į organizaciją turėtų būti priimta ir Mongolija, nes dėl to sutarta Vilniaus ministrų susitikime 2011 m. gruodį). Sakoma, kad ESBO teritorija – nuo Vankuverio iki Vladivostoko.
ESBO Parlamentinė asamblėja – tai saugumo organizacija, kurioje susitinka ir diskutuoja, priima politinius dokumentus JAV, Kanados ir Rusijos, Europos Sąjungos, NATO ir Vidurinės Azijos bei Pietų Kaukazo parlamentarai. Joje veikia trys komitetai, kurių pirmasis ir svarbiausias svarsto politinius ir ginklų kontrolės klausimus, antrasis – ekonominio saugumo klausimus, o trečiasis rūpinasi žmogaus teisių užtikrinimu bei demokratinių institutų raida.
