Lankantis Klaipėdos, Kuršių nerijos ir Palangos paplūdimiuose poilsiautojų akis bado dar sovietmečiu suręstų statinių griuvėsiai. Buvę kariniai bunkeriai, vadavietės ir kitokie statiniai ar jų liekanos iš pajūrio sunkiai išgyvendinami. Palangoje ir Šventojoje ypač daug užsilikusių ekonominio pakilimo metu pradėtų ir nebaigtų pastatų. Ne per seniausiai apleistame pastate netoli Šventosios uosto įgriuvus jo konstrukcijoms žuvo vietos verslininkas, tačiau pastato savininko turtas areštuotas ir jo negalima net nugriauti.
Istorijų, kai be priežiūros laikomi statiniai pajūryje dūla – apstu. Verslininkai kaltina biurokratus dėl šių nelankstumo ir nenoro gaivinti pajūrio bei pritaikyti griūvančius statinius visuomenės poreikiams, o valdininkai ginasi įstatymais bei įžvelgia verslininkų nenorą prisiimti atsakomybę už savo turtą. Kol abi pusės ginčijasi, kuri teisesnė, kyla klausimas, kokią pajūrio viziją matytų patys poilsiautojai – pristatytą kavinių ir viešbučių ar su išsaugotais unikaliais paplūdimiais.
Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorės Romenos Savickienės teigimu, atvykėliai iš kitų kraštų neretai pasidžiaugia, kad mūsų paplūdimiai dar netapo „cementiniais“ ir išsaugoma natūrali gamta. Tačiau ilgametę patirtį turizmo srityje sukaupusi R.Savickienė pripažįsta, kad kavinių ir poilsio bazių paplūdimiuose trūksta.
„Maitinimo taškai paplūdimiuose būtinai turėtų atsirasti, nes žmonės, atvykę pailsėti prie jūros, nori turėti galimybę nusipirkti maisto ar pavakarieniauti stebėdami jūrą ir saulėlydį. Turistai, gyvenantys Girulių kempinge, skundžiasi, jog nusipirkti maisto gali tik parduotuvėje Melnragėje. Kavinių aplink taip pat nėra, išskyrus palapines pajūryje, kur prekiaujama tik čeburekais, kepta duona ir dešrelėmis“, – sakė turizmo centro vadovė. Tuo tarpu apleistų pastatų pajūrio zonose – ne vienas ir ne du. Kai kurie iš jų – bešeimininkiai, tačiau nemaža dalis turi savininkus, kurie nesiima kurti verslo ar perleisti patalpų tai norintiems daryti.
Nesusikalba su valdininkais
Iš Naujosios perkėlos persikėlus kitapus Kuršių marių, arčiausiai esančiame privažiavime prie paplūdimio kairėje pusėje stovintis apleistas pastatas – vis dar be gyvybės ženklų, nors jo šeimininkai, verslininkų grupė, jau ne vienerius metus puoselėja idėją ten įkurti paplūdimio aptarnavimo centrą.
Anot Klaipėdos savivaldybės Statinių priežiūros ir statybos leidimų skyriaus vedėjo Gedimino Pociaus, pastato savininkai turi problemų su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, kuri esą prieštarauja tokio centro atsiradimui. G.Pociaus teigimu, Klaipėdos savivaldybė pasisako už tokį projektą. „Būtų galima pratęsti poilsio sezoną ir žmonės, vaikštinėdami pajūriu, turėtų kur užeiti išgerti kavos“, – mąstė pašnekovas.
Tačiau Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius Tomas Tukačiauskas, paklaustas apie minėtą statinį, kurio stogą šią žiemą kažkas pavogė, tikino, jog direkcija iš esmės pritaria tokiai idėjai: „Iš esmės palankiai žiūrime, kad būtų vystoma tokia veikla, jei ji atitinka reglamentus. Tačiau parko direkcija tikrai nemano, kad senus apleistus pastatus būtų galima paversti kavinėmis. Jei reikia, geriau pastatyti naują“. Panašus statinys riogso ir prie įvažiavimo į Neįgaliųjų paplūdimį Melnragėje. Jis priklauso privačiam asmeniui, tačiau minčių iš jų pusės daryti verslo Klaipėdos valdininkai nesigirdėjo. „Kol neatsigaus paplūdimio prieigos, nebus paruošta infrastruktūra, neprognozuočiau tam objektui jokios sėkmės“, – kategoriškas buvo G.Pocius. Jo teigimu, Klaipėdos pajūrio zonose beveik visi apleisti pastatai ar jų liekanos turi šeimininkus, o Kuršių nerijoje – net devyni šiemet teismo pripažinti bešeimininkiais.
Verslą atbaido mokesčiai ir popieriai
Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos Klaipėdos skyriaus vadovas Donatas Botyrius tikino, jog didžiausia kliūtis pajūryje plėtoti verslą – mokesčiai ir biurokratija.
„Kalbant apie smulkiuosius prekybininkus, prieš dešimtmetį, kai imta išduoti leidimus prekiauti maistu pajūryje, tokių verslininkų buvo nemažai, tačiau ilgainiui beliko vos keli. Neapsimoka. Lietuvoje vasaros sezonas yra labai nepastovus, o mokesčiai prekiauti – dideli“, – verslininkų vardu kalbėjo D.Botyrius.
Jo teigimu, miesto valdžia neatsižvelgia į klimato sąlygas, kurios lemia ir uždarbį – jei vasara apniukusi ir lietinga, nėra ir pelno, o už leidimą prekiauti reikia mokėti iš anksto ir už visą sezoną. D.Botyrius tikino, jog verslininkai dirbti pajūryje yra tikrai suinteresuoti, bet susiduria su biurokratijos siena ir valdininkų nelankstumu. „Valdžia jau dvidešimt metų nesugeba suplanuoti vietų tokiam verslui pajūryje. Ką jau kalbėti apie stacionarias maitinimo ar kitų paslaugų vietas. Didžiausia kliūtis – leidimai ir detaliųjų planų rengimas. Su statybos leidimų išdavimo tvarka ryškiai perlenkiama lazda“, – sakė pašnekovas.
Palangoje – grėsmė būti nuplautam
Verslininkų priekaištus atrėmė Palangos savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vadovas Svajūnas Bradūnas. „Aš pats penkiolika metų dirbau kitoje barikadų pusėje ir nesutinku su mintimi, kad biurokratai kalčiausi. Tam tikra procedūra yra ir ją savivalda galėtų supaprastinti, tačiau iniciatyvos turėtų imtis ir patys verslininkai“, – kalbėjo valdininkas.
S.Bradūnas tikino, jog rimtų pasiūlymų kurti maitinimo paslaugų verslą Palangoje ar Šventojoje pernai beveik nesulaukta. Tokį pasyvumą valdininkas paaiškina tuo, jog ekonominio pakilimo metu verslininkai prisipirko brangių statinių ir nesugeba jų išlaikyti arba nori jų vietoje statyti didesnius nei leistina pastatus. Apleistų ir bešeimininkių pastatų, valdininko teigimu, yra vos vienas ar du.
S.Bradūnas tvirtino, kad pajūrio kopose pastatų yra vienetai ir tokių statinių esą nelabai gali atsirasti dėl pajūrio specifikos. „Žiemą visi laikini pastatai pajūryje turi būti demontuoti, kadangi yra didelė tikimybė, jog jūra juos nuplaus. Stacionarius statyti yra labai brangu. Tačiau aš nesu linkęs palaikyti minties, kad reikia maitinimo įstaigų paplūdimyje ir dar žiemos metu, kai jų pilna už kelių šimtų metrų“, – svarstė S.Bradūnas.
 |
| Ginos Kubiliūtės/15min.lt nuotr./Šventojoje užsilikę kone daugiausiai senų ir ekonominio pakilimo metu statytų ir nebaigtų pastatų. |
Atgaivins valgyklą
Apleisti ir apmirę pastatai – ne išimtis ir Kuršių nerijoje. Preiloje ir Nidoje yra po apleistą sandėlį, Juodkrantėje – sudegusi kavinė, Nidos gyvenvietėje ties centriniu paplūdimiu yra nebaigta statyti 400 vietų valgykla. Dalis šio statinio priklauso Neringos savivaldybei, kita pusė – privačiam verslui.
T.Tukačiausko teigimu, ten ketinama įrengti Nidos jūros terapijos centrą. Tai patvirtino ir buvęs Neringos meras, dabartinio mero pavaduotojas Vigantas Giedraitis. „Teisingai suprojektuotas ir įrengtas Nidos jūros terapijos centras galėtų tapti būtent tokiu objektu, kuris būtų tarptautiniu mastu reikšmingas Kuršių nerijos gamtos ir kultūros ypatumų, kurortologinių išteklių panaudojimo ir gamtosaugos principų harmoningo suderinimo ir išryškinimo pavyzdinis objektas“, – optimistiškai kalbėjo V.Giedraitis.
„Tikimės, kad prie problemos sprendimo prisidės ir detaliųjų planų rengimas bei keturių rekreacinių zonų – Nidos pajūrio rekreacinės zonos (Nidos kopų parko zona), Preilos pajūrio rekreacinės zonos, Pervalkos pajūrio rekreacinės zonos, Juodkrantės pajūrio rekreacinės zonos detalieji planai“, – vylėsi buvęs Neringos vadovas. Esą parengus detaliuosius planus bus suplanuotas teritorijos panaudojimas, numatytos paslaugų teikimo vietos, užfiksuotos paplūdimių aptarnavimo vietos ir pan.
