Nors koalicijos partneriai tokiai idėjai nepritarė, Darbo partija rankų nuleisti neketina. „Reikia kurti atskiras gyvenvietes karo pabėgėliams, o karui pasibaigus gražiai jų paprašyti, kad išvažiuotų atgal“, – teigia Valentinas Mazuronis. Apie tai – pokalbis su Darbo partijos pirmininku V.Mazuroniu ir savaitraščio „Veidas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka.
– Pone Mazuroni, kodėl staiga suvokėte, kad Lietuva neturi būti solidari su Vakarų ir Pietų Europa ir turėtų neprisiimti net simbolinės 1105 pabėgėlių naštos?
– Lietuva turi turėti savo poziciją šiuo klausimu, taip pat – dėl papildomų kvotų. Manau, kad iki šiol tokios pozicijos nebuvo, nes iš pradžių sutikome su 500 pabėgėlių skaičiumi, po to jis padidėjo iki tūkstančio ir daugiau. Manome, kad kelias, kurį pasiūlė Europos Komisija, griauna Europos Sąjungą.
V.Mazuronis: „Reikia kurti atskiras gyvenvietes karo pabėgėliams, o karui pasibaigus gražiai jų paprašyti, kad išvažiuotų atgal.“
– Kodėl taip manote?
– Daugelio Europos valstybių žmonės nesutinka su kvotų sistema. Ji yra nuleista iš viršaus, be to, ši programa nesprendžia pabėgėlių problemos. Po truputį ir Europos politikai, kad ir Angela Merkel, ima suprasti, kad problemą reikia spręsti visiems kartu, tačiau ne tokiais būdais. Juk dabar žmonės per prievartą siunčiami į Lietuvą, jie nenori čia važiuoti. Mano manymu, tai silpnina Europos Sąjungą.
– Pone Valatka, tarkime, Darbo partijai pavyktų įtikinti vyriausybę atsisakyti pabėgėlių kvotų. Kokių pasekmių sulauktume?
– Veikia ta pati išcentrinė jėga, kuri drasko Europos Sąjungą iš vidaus. Europos Sąjungoje atsirado labai daug mėgėjų sočiai pavalgyti prie bendro stalo, atsistoti ir, užuot apmokėjus sąskaitą, parodyti špygą.
Taip, Darbo partijai reikia už ko nors užsikabinti, rinkimai yra rinkimai. Tačiau yra bjauresnis klausimas. Maskvoje šiuo metu tokio pat signalo, kaip Sirijoje, pajudėti Vakarų link laukia apie 2 milijonus tadžikų, uzbekų ir panašiai. Ką darys Lietuva, kai tie žmonės pajudės? Juk jie judės į Estiją, Suomiją, Lenkiją. Tarkime, Lietuvą užplūs pusė milijono tokių pabėgėlių. Ką darysime? Akivaizdu, kad kreipsimės į tą pačią Vokietiją, Italiją, prašysime gelbėti ir padėti, nes patys nesusitvarkysime. Dabar bėda yra toli nuo mūsų sienų – ir ačiū Dievui. Tačiau bėda gali labai greitai pasisukti ir iš kitos pusės.
– Pone Mazuroni, ką jūs manote apie galimas pasekmes?
– Mes esame Europos Sąjungos nariai ir, būdami šioje sąjungoje, turime turėti savo nuomonę, nors esame ir maža valstybė. Mes galime diskutuoti ir bandyti įtikinti partnerius.
– Jus įkvėpė Lenkijos naujųjų valdančiųjų sėkmė, nes griežta pozicija dėl pabėgėlių buvo vienas jų lozungų rinkimuose?
– Neįkvėpė. Tačiau jei kalbėsime apie sprogdinimus Londono metro arba įvykius Paryžiuje, tai juos vykdė antros kartos migrantai. Jie nesiintegruoja į visuomenę taip, kaip bandoma parodyti. Mes nesakome, kad reikia trenkti durimis, tačiau reikia turėti ir savo poziciją.
V.Mazuronis: „Jei kalbėsime apie sprogdinimus Londono metro arba įvykius Paryžiuje, tai juos vykdė antros kartos migrantai. Jie nesiintegruoja į visuomenę taip, kaip bandoma parodyti.“
Dabar valstybės stato tarpusavio sienas, Šengeno erdvei iškilo pavojus, o mes nematome, kad tai klaidingas kelias, ir bijome netgi diskutuoti. Diskutuokime ir ieškokime efektyviausio kelio, o ne suglaudę ausis kiškime galvą į smėlį ir galvokime, kad galbūt kaip nors viskas praeis, gal pas mus niekas nevažiuos ir panašiai. Mano manymu, tai nesąžininga pozicija.
– Jūs kategoriškai teigiate, kad Lietuva neturėtų prisiimti naujų įsipareigojimų dėl pabėgėlių priėmimo ir siūlote mažinti jau prisiimtus dėl 1105 žmonių?
– Taip. Žinoma, visko gali būti, gali įvykti išskirtinių įvykių pasaulyje, tačiau visada galima rinktis ir diskutuoti. Tačiau negalima elgtis taip, kaip buvo sutinkama su 1105 pabėgėlių skaičiumi. Ministrai, nuvažiavę, palinksėjo galvą tikėdamiesi, kad pabėgėliai čia nevažiuos.
– Bet ar tikrai bus blogai, jei jie čia atvažiuos?
– Taip. Jei mums reikalingi imigrantai, paruoškime legalios imigracijos sistemą.
R.Valatka: Jūs 15 metų sėdėjote Seime, kodėl neruošėte tos sistemos?
V.Mazuronis: Jūs dar anksčiau buvote Aukščiausioje Taryboje, tačiau taip pat nieko neparuošėte. Tai gal pirštais nesibadykime.
– Naujausių Lietuvos gyventojų apklausų po Paryžiaus teroro aktų nebuvo daryta, tačiau iki tol maždaug pusė visuomenės pasisakė prieš pabėgėlių įsileidimą į Lietuvą. Dar daugiau žmonių sakė, kad jie niekaip nenorėtų prisidėti sprendžiant šią problemą. Akivaizdu, kad partijai paranku kalbėti apie tai, kad Lietuva neturėtų priimti pabėgėlių?
R.Valatka: Partija turėtų mąstyti plačiau nei kur nors kaime gyvenantis žmogus, kuris galvoja tik apie savo trobą ar tvartą. Kartoju savo klausimą – kas bus, jei iš Maskvos pajudės 2 milijonai pabėgėlių, kurie neturi darbo, nes Rusijos ekonomika traukiasi, ir jei ta pati organizacija, kuri turbūt paskatino žmones judėti iš Sirijos, jiems pasakys – eikite į Lietuvą, Lenkiją ir panašiai? Ką mes tada darysime, į ką kreipsimės, jei dabar mes užtrenkiame duris ir sakome, kad mums nereikia nė tūkstančio pabėgėlių? Tada Europos Sąjunga irgi galės atsakyti, kad jai nereikia daugiau pabėgėlių, tvarkykitės patys.
V.Mazuronis: Mes siūlome diskutuoti ir ieškoti kitų sprendimų, nes tas kelias, kuriuo einama dabar, neišspręs nei iš Pietų, nei iš Rytų plūstančių pabėgėlių problemos.
– Tačiau geresnio būdo kol kas niekas nepasiūlė, o jūs sakote, kad Lietuva vėl turėtų pradėti derybas, kurios jau yra baigtos, ir vėl iš naujo atidaryti Pandoros skrynią?
– Lietuva turi turėti savo nuomonę ir diskutuoti su partneriais įrodinėdama, kad dabartinis kelias yra neteisingas.
V.Mazuronis: „Kad nei lietuvių, nei rusų, nei anglų kalbos nemokančių sirų vaikai po trijų mėnesių bus leidžiami į mokyklas, yra nonsensas, neveiks tas mechanizmas. Nejaugi mums neužtenka drąsos pasakyti, kad tai yra neteisingas kelias?“
– O koks būtų teisingas?
– Mano nuomone, reikia kalbėti apie pabėgėlių stovyklų stiprinimą, kad ir toje pačioje Turkijoje, ekonominių ir karo pabėgėlių atskyrimą.
R.Valatka: Švedijoje daugybė pabėgėlių gyvena palapinėse. Ką su jais daryti? Sušaudyti? Ką jūs siūlote?
V.Mazuronis: Procesai jau vyksta, turi būti kuriamos atitinkamos gyvenvietės. Geriausia tą daryti tose valstybėse, kur atsiranda pabėgėliai. Ir Lietuvoje turėtų būti taikomas panašus principas. Kad nei lietuvių, nei rusų, nei anglų kalbos nemokančių sirų vaikai po trijų mėnesių bus leidžiami į mokyklas, yra nonsensas, neveiks tas mechanizmas. Nejaugi mums neužtenka drąsos pasakyti, kad tai yra neteisingas kelias?
– Kitaip tariant, jūs siūlote pabėgėlius apgyvendinti uždarose gyvenvietėse arba getuose? Apgyvendinam, aptveriam, prižiūrime su šunimis?
– Šiuo atveju mes kalbame apie tai, kad pabėgėlių patekimas į Europą, taip pat ir į Lietuvą, turi vykti pagal tam tikras taisykles. Tiems, kurie tikrai bėga su šeimomis nuo karo, mes turime suteikti prieglobstį, tačiau ne koncentracijos stovyklose. Reikia įkurti gyvenvietes su parengta infrastruktūra. Ten bus galima spręsti ir socialinius, ir švietimo klausimus.
R.Valatka: Tokiu keliu eidami jūs gaminsite teroristus, nes getuose gyvenantys žmonės eina pasipriešinimo keliu.
V.Mazuronis: Mes siūlome kurti atskiras gyvenvietes su pabėgėlių grąžinimu atgal, kai pasikeis sąlygos, o ne su tariamu integravimusi, kuris nevyksta.
– Palaikyti stovyklose ir, kai karas nurims, išvaryti atgal?
V.Mazuronis: Ne išvaryti, o gražiai paprašyti, kad patys išvažiuotų.
