Susitikimas vyko spalio 16 d. Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Organizuojant renginį taip pat prisidėjo Lenkijos institutas Vilniuje.
„Stengiuosi sekti viską, kas pasirodo viešojoje erdvėje ir liečia Vilnių. Ypač XX amžiaus ir pokario likimų tema. Profesorę V.Brio pastebėjau dar anksčiau. Kadaise išleido knygą pavadinimu „Wilno. Vilne. Vilnius“ apie Vilnių skirtingų tautų poezijoje, a vėliau į mano rankas pateko knygą, kuri vadinasi „Lenkiškos mūzos Šventojoje Žemėje.“ Norėjau pažiūrėti į vilniečių, ypač karo, likimus iš įvairių perspektyvų: lenkų, žydų, lietuvių, rusų“, – sutikimo tikslą pristatė jo iniciatorius, dr. Andžejus Pukšto.
V.Brio savo mokslinėje biografijoje turi dvi knygas, savo tema susijusias su Vilniumi: „Lenkiškos mūzos Šventojoje Žemėje“ ir „Poezija ir miesto poetika. Wilno. Vilne. Vilnius.“
„Lenkiškose mūzose“ ji papasakojo W.Anderso kariuomenės karių, kurie 1942-1945 m. tarnavo Palestinoje, istoriją. Tarp jų buvo nemažai vilniečių ir poetų: Józefas Bujnowskis, Juozas Kėkštas-Adomavičius, Dorofiejus Bochanas.
„Lenkų poezija yra išskirtinė. Kadaise turėjo didelę reikšmę. Dabar taip pat. Šiuolaikinėje lenkiškoje poezijoje justi tradicija, kuri yra su ja glaudžiai susijusi, kas yra labai gerai“, – po susitikimo portalui zw.lt teigė V.Brio.
W.Anderso armija prof. V.Brio susidomėjo iš dalies atsitiktinai., „Manęs paprašė, kad parašyčiau straipsnį apie tai, kas tuo metu dėjosi Šventojoje Žemėje ir Izraelio teritorijoje. Anksčiau užsiiminėjau lenkiška tematika. Pradėjau gilintis į šią temą ir pasirodė, kad medžiagos yra daugybė. Mano kolega iš universiteto tada pasakė: jei tai yra taip įdomu, tuomet verta parašyti knygą“, – zw.lt aiškino mokslininkė.
Pirmiausia V.Brio sudomino konkrečių žmonių likimai. „Žmonių likimai yra patys įdomiausi. Buvo ten daugybė jaunų, talentingų žmonių, kurie rašė eilėraščius, nors praėjo lagerius. Tos gyvenimo istorijos yra neįtikinėtinos. Pavyzdžiui, Jadwiga Czechowiczówna, kuri pradėjo rašyti dar tremtyje Kazachstane, vėliau buvo Moterų pagalbos tarnyboje W.Anderso armijoje. Jauna moteris. Kada prasidėjo karas, jai buvo maždaug 20 metų. Labai ilgėjosi Lenkijos ir jos eilės turi nostalgišką charakterį. Tyrinėdama dokumentus sužinojau, kad ištekėjo už žurnalisto Juliuszo Mieroszewskio, kuris vėliau bendradarbiavo su Paryžiuje leistu žurnalu „Kultura“. Susituokė Romoje. Su dideliu pasitenkinimu skaičiau, kad ši nelaiminga moteris galiausiai atrado savo laimę“, – pabrėžė profesorė.
V.Brio pastebėjo, kad jauni kūrėjai iš lenkiškos armijos, nepaisant tėvynės ilgesio, aprašinėjo taip pat ir Palestiną, jos kraštovaizdžius ir šventas vietas.