„Atlikę auditą nustatėme, kad nesukuriamos prielaidos rezultatyviai vaikų socializacijai: už vaikų ugdymą, priežiūrą ir švietimo pagalbą jiems būnant vaikų socializacijos centruose atsakingos institucijos nepakankamai bendradarbiauja, o pati pagalba nėra pakankamai individualizuota. Nėra renkama statistinė informacija, ar iš socializacijos centrų išėję vaikai nenusikalsta vėl ir kokios nusikaltimų tendencijos, todėl sudėtinga įvertinti šių centrų veiklos rezultatyvumą ir politika formuojama neturint pakankamos informacijos“, – apibendrindama audito rezultatus sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Rezultatyvią vaikų socializaciją apsunkina tai, kad VSC ir savivaldybės nedirba su vaiko tėvais ar globėjais, kai vaikas yra VSC, o teismai neskiria tėvams įpareigojimo lankyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursų. Lietuvoje nėra sukurta sistema, numatanti, kas ir kaip turėtų dirbti su vaiko, patekusio į VSC, tėvais, globėjais ar rūpintojais.
2011 m. sutrumpinus priežiūros priemonės VSC vykdymo terminą iki 1 metų, apie 10 kartų išaugo termino pratęsimų skaičius ir padaugėjo pakartotinai į VSC sugrįžusių vaikų skaičius. Nesant parengtų programų vaikams, pabuvojusiems VSC ir / ar sulaukusiems pilnametystės, kurios padėtų jiems tęsti resocializaciją, prireikus suteiktų gyvenamąjį plotą, užimtumą ir pan., netobulinami vaikų prosocialūs gyvenimo įgūdžiai; vaikai greitai grįžta prie senų įpročių, nes iškart patenka į tą pačią aplinką, lėmusią jų patekimą į VSC.
Audito metu taip pat nustatyta, kad VSC nėra specializuoti pagal vaikų amžių ir emocijų-elgesio sutrikimus. Tokių sutrikimų turintiems vaikams (2012 m. duomenimis – apie 80 proc. VSC esančių vaikų) reikalinga specializuota pagalba ir su jais turėtų būti dirbama atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko problemų sudėtingumo lygį.
Siekiant, kad vaikas jaustųsi priežiūros priemonės vykdymo plano bendraautoriumi ir būtų linkęs įsipareigoti jį vykdyti, svarbu, kad jis dalyvautų jį rengiant, suprastų, kokių elgesio pokyčių iš jo tikimasi, kaip bus vertinama ir skatinama jo pažanga. Tačiau nustatyta, kad vaikai ne visada dalyvauja rengiant jų priežiūros vykdymo planą, jis ne visuomet tikslinamas ir aptariamas kartu su vaikais. Vaikų, atvykusių į VSC, adaptacijai taip pat skiriama nepakankamai dėmesio. Individualizuotai pagalbai teikti VSC trūksta švietimo pagalbos specialistų – psichologų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų.
Be to, nesant vienodos ir tinkamos vaikų elgesio vertinimo tvarkos, vaiko pažanga ir elgesio pokyčiai visuose VSC vertinami skirtingai, pasitaiko atvejų, kai netgi tame pačiame centre skirtingi darbuotojai skirtingai vertina pažangą. Ypač sudėtinga nustatyti (toliau sekti) vaiko socializaciją, įvertinti taikytų priemonių veiksmingumą, planuoti tolesnį darbą su vaiku, kai vaikas yra perkeliamas arba grįžta pakartotinai iš kito VSC, kuriame jo elgesys buvo vertintas pagal kitą tvarką.
Atlikusi auditą, Valstybės kontrolė Švietimo ir mokslo ministerijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė rekomendacijas, padėsiančias pasiekti geresnių vaiko vidutinės priežiūros priemonės ir vaiko socializacijos rezultatų.
