„Donorų kraujas – tai nacionalinis turtas, todėl netoleruotina, kad jo naudojimas nėra tinkamai reglamentuotas ir prižiūrimas. Taip sudaromos sąlygos neskaidriai ir neefektyviai naudoti turimus išteklius ir valstybės lėšas“, – sakė valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė. Šios sistemos kontrolės neužtikrino Sveikatos apsaugos ministerija.
Į užsienį iš Lietuvos išvežama apie du trečdalius iš donorų kraujo atskirtos ir gydant šalyje nesunaudotos kraujo plazmos. Viena kraujo donorystės įstaiga kraujo plazmą pardavė Austrijos kraujo plazmos perdirbėjai, o kita ją perdirbo Vokietijoje, tačiau pastaroji į Lietuvą parvežė tik dalį iš plazmos pagamintų preparatų. Likę plazmos produktai, iš kurių gaminami brangesni preparatai, buvo parduoti plazmą perdirbusiai Vokietijos įmonei. 2006–2008 m. iš Lietuvos išvežta 42 tūkst. litrų kraujo plazmos.
Auditorių nuomone, Lietuvoje veikiančios kraujo donorystės įstaigos už parduotą kraujo plazmą gautas lėšas turėtų grąžinti į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, nes būtent šio fondo lėšomis apmokamas visos kraujo plazmos paruošimas. Audito ataskaitoje pažymima, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinė ligonių kasa nepakankamai kontroliavo plazmos išvežimą ir jos perdirbimą, o atlikti tikrinimai nebuvo išsamūs ir pakankamai objektyvūs.
Valstybės auditoriams kilo įtarimų, kad ne visa nurašyta perdirbta plazma buvo efektyviai panaudota. Nacionalinis kraujo centras (NKC) plazmą nurašo kaip panaudotą, kai į Lietuvą parvežamas nors vienas išgautas kraujo preparatas, nors gali būti pagaminami keturi skirtingi kraujo preparatai. Taip pat nustatyta atvejų, kai vienai kraujo preparatų serijai pagaminti buvo naudojama plazma iš skirtingų siuntų. NKC neturi parengęs tvarkos, nustatančios, kaip turėtų būti nurašoma panaudota kraujo plazma.
Auditorių vertinimu, kraujo preparatų gamyba užsienyje iš Lietuvoje paruoštos plazmos nėra ekonomiškai naudinga, nes taip pagaminti kraujo preparatai kainuoja nuo 20 proc. iki daugiau nei 600 proc. brangiau negu šiuos preparatus perkant centralizuotai. Todėl būtų racionaliau visą Lietuvos gydymo įstaigose nepanaudotą kraujo plazmą parduoti, o joms reikalingus kraujo preparatus pirkti centralizuotai, už parduotą plazmą gautas lėšas panaudojant donorų kraujo paruošimui.
Atliekant auditą konstatuota, kad kraujo plazmos išvežimas iš šalies nėra pakankamai reglamentuotas – teisės aktai nenustato, kada, kokie ir kiek iš kraujo plazmos pagamintų produktų turi būti grąžinta į Lietuvą. Teisės aktuose taip pat nenumatyta, kaip turėtų būti naudojamos už parduotą plazmą ar jos tarpinius produktus gautos lėšos ir kas turėtų kontroliuoti jų naudojimą.
Auditorių vertinimu, 2008 m. gydymo įstaigos buvo tinkamai aprūpinamos krauju ir jo komponentais. Dalis gydymo įstaigų šių išteklių trūkumą juto 2006–2007 m., tačiau aprūpinimas pagerėjo 2008 m., kraujo donorystės įstaigoms ėmus tiekti daugiau kraujo ir jo komponentų.
Sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei ligonių kasai auditoriai pateikė konkrečių rekomendacijų, kurios padėtų efektyviau naudoti Nacionalinės kraujo programos lėšas ir užtikrintų efektyvų ir etišką gydant nepanaudotos kraujo plazmos naudojimą.
