„Tikrai nereiktų sakyti, kad mes pašalpinių valstybė“, – sakė ji ir pabrėžė, jog 2009–2010 metais paramos gavėjų buvo virš 7 proc., tad skaičius yra smarkiai sumažėjęs.
Tačiau auditas parodė, kad dalis žmonių pašalpas gauna metų metus ir gyventi iš savo uždarbio jie neišmoksta.
VK atlikdama auditą analizavo 426 pasirinktų namų ūkių atvejus.
Kontrolė vertino, ar socialinės paramos skurdžiai gyvenantiems asmenims sistema suteikia galimybes patenkinti jų minimalius vartojimo poreikius. Taip pat – ar savivaldybės tinkamai panaudoja įsitraukimo į darbo rinką skatinimo priemones.
Lyginant 2017 ir 2018 m. rodiklius, žmonių, gyvenančių absoliučiame skurde, sumažėjo 78 tūkst. – iki 312 tūkst., bet socialinės išmokos tam įtakos neturėjo (ir 2017, ir 2018 m. skurdą mažino 5,7 procentinių punktų).
Audito rezultatai parodė, kad 86 proc. atsirinktų vertinti socialinės pašalpos gavėjų gauta parama, įskaitant savivaldybės teikiamų lengvatų ir socialinių paslaugų vertę, neužtikrino minimalių vartojimo poreikių dydžio, kuris 2018 m. siekė 245 eurų per mėnesį.
Priklausomi nuo pašalpų
Tačiau tyrimas parodė, kad didelė dalis socialinės pašalpos gavėjų tampa priklausomi nuo socialinės paramos sistemos.
Iš 2018 m. socialinę pašalpą gaunančių 126,9 tūkst. asmenų net 45,9 proc. sudarė gavėjai, kuriems ji mokama ilgiau nei metus nepertraukiamai.
Tyrimai rodo, kad šie asmenys ne tik praranda kvalifikaciją ir įgūdžius, bet ir motyvaciją, pasitikėjimą savimi, todėl jiems reikalingos ne tik laikino įdarbinimo, bet ir kitos socialinės paslaugos ir kita pagalba.
VK nustatė, jog ilgiau nei 5 metus su pertraukomis pašalpą gavo 36 proc. gavėjų.
„Tai rodo, kad sistema neįgalina žmonių išeiti iš tos situacijos“, – trečiadienį posėdyje kalbėjo Ž.Simonaitytė.
Tačiau ji pabrėžė, kad pašalpos gavimas metus ar ilgiau savaime nėra blogybė: „Jei mes žinome, kaip tai papuola į sistemą, kaip tai padeda tuo metu tam žmogui.“
Tyrimas parodė, kad savivaldybės turėjo galimybes mokėti papildomą pašalpą asmenims įsidarbinus ir taip skatinti juos įsitraukti į darbo rinką, tačiau šia galimybe pasinaudota nedaug: 2018 m. tik apie 18 proc. asmenų ją gavo.
Trečiadienį posėdyje VK atstovai teigė netikrinę, kur galiausiai buvo panaudotos dėl to likusios lėšos, nes tai – savivaldybių atsakomybė.
Pagrindinės priežastys, anot audito, – visuomenės informavimo trūkumas ir ribojančios įstatymo sąlygos, kurias turi atitikti įsidarbinęs pašalpos gavėjas. Įgyvendindamos užimtumo didinimo programas savivaldybės gali teikti įvairias socialinės įsitvirtinimo darbo rinkoje paslaugas, bet apsiriboja laikinu įdarbinimu: 2018 m. 17 proc. bedarbių, baigusių programą, įsidarbino, o po 3 mėn. iš jų darbo rinkoje liko 6 proc., 13-oje savivaldybių – nė vieno. Tuo metu 2018 m. užimtumo didinimo programoms vykdyti skirta 7,76 mln. eurų.
VK pabrėžia, kad derinant audito rezultatus ministerijos atstovai nurodė, kad paskatos taikymo mastą taip pat sumažina teisės aktuose nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti įsidarbinęs socialinės pašalpos gavėjas, todėl tikslinga būtų pakoreguoti esamą teisinį reguliavimą.
Ji pridūrė, kad žmonėms trūksta informacijos, pavyzdžiui, kokią papildomą paramą jie gali gauti įsidarbinę. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad informaciją sunku analizuoti, nes daug dalykų vis dar yra popieriuje.
Viena iš rekomendacijų – parengti kompleksinį socialinės paramos teikimo modelį.
„Tą jau matome ir turime pilotinius projektus šešiose savivaldybėse“, – pabrėžė Ž.Simonaitytė.
