Tiesa, informacija, kurie produktai, kiek jų saugoma rezerve ir panašiai, yra neviešinama – ji yra riboto naudojimo.
Prieš kurį laiką gimė idėja fizinio rezervo atsisakyti ir jį formuoti pagal rezervavimo sutartis – kitaip tariant, vietoj konservų dėžutės ar ryžių maišelio sandėlyje turėti sutartį su tiekėju, kuris įsipareigotų prireikus pristatyti tam tikrą kiekį numatytų produktų. Tačiau šios tvarkos kol kas nepavyko pritaikyti.
Kaupti rezervą įpareigoja įstatymas
Lietuva gyvena palyginti ramiai – nepatiriame vidinių ar tarptautinių karinių konfliktų, pas mus nebūna tokių didelių potvynių ar žemės drebėjimų, kad reikėtų būti nuolat pasiruošus evakuotis ar nerimauti dėl maisto atsargų.
Tačiau nelaimės Astravo atominėje elektrinėje atveju tai taptų aktualu. Neslūgstant iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių migrantų srautui, taip pat teks sukti galvą ne tik kur juos apgyvendinti, bet ir kuo maitinti.
Rezervas gali tapti svarbus ir dėl nepalankių orų, pavyzdžiui, užsitęsusios sausros ar gamtos išdaigų žiemą arba pavasarį (menko sniego, šalčių jau prasidėjus augalų vegetacijai).
Kad maisto gali prireikti ne vien karo atveju, parodė nuo praėjusių metų kovo besitęsianti pandemija dėl COVID-19. Jau anksčiau Lietuvoje paskelbus ekstremaliąją situaciją, žmonės ėmė plūsti į parduotuves. Pasidavę panikai, jie suskubo pirkti ilgai negendančius produktus – kruopas, makaronus, konservus.
