Išgarsėjo žuviene
Garsusis apžvalgos bokštas jau seniai garsina šį Labanoro kraštą, tačiau ne vien juo žinomi Mindūnai. Raimonda Meiduvienė, Mindūnų bendruomenės atstovė, pritaria – jų bendruomenė jau išties žinoma visoje Lietuvoje.
„Vienas iš tokių seniausių mūsų bendruomenės patiekalų yra žuvienė, kurią čia verda visi, yra puikių šeimininkių. Mūsų bendruomenė susikūrė 2004 metais, tai viena iš pirmųjų mūsų žuvienės virėjų buvo Stasė Vyšniauskienė. Ji pirmoji pabandė, pradėjo vaišinti, žuvienę virti Ežerų žvejybos šventės metu.
Po truputį tas nenunyko, atsirado naujų šeimininkių, kurios ėmėsi, taip iki šios dienos ir mūsų bendruomenės narė Irena Jurgelianec, ir Irena Rimydienė iš Ežerų žvejybos muziejaus verdame žuvienę. Jos visos truputį skirtingos, bet džiaugiamės savo žuviene ir ji yra populiari“, – kalbėjo R.Meiduvienė.
Mindūnų bendruomenės narės yra parašiusios nemažai projektų, jų įgyvendinę: „Ėjome ta kryptimi, kad pateiktume tas edukacijas, senovines žuvies gaminimo tradicijas, susiradome senesnių receptų. Kad ir tie žuvies maltiniai, pečiuje kepti.
Bet reikėjo tą pečių pastatyti, įrengti, susipirkome indus labai gražius, keramikinius, baldus. Jau pavasarį visą tai turėjome pasiruošė, bet koronavirusas mums labai stipriai patrukdė.“
Krašto tradicija
Šiuos paminėtus žuvies maltinius bendruomenė pristatė jau praeitų metų vasarą, tuomet įvyko keletas renginių, bet rudenį vėl grįžo ribojimai, tad teko tą veiklą nutraukti.
„Net ir mano vyro močiutė, pačiai teko ragauti, namie kepdavo iš paprastos ežero žuvies kepdavo tuos maltinius. Žuvis čia paprasta – lydekos, kuojos, viską kelis kartus maldavo ir kepdavo, pašaudavo į pečių. Pati ragavau, nepaprastai skanūs tie maltiniai, kaip bandelės iškilusios. Toks paprastas, sotus maistas. Ir kitų pasakojimų teko girdėti, kad taip darydavo. Žinoma, tai moterys darydavo namie.
Mūsų pečius yra lauke, pavėsinėje, akmeninis. Žinoma, labiau šiltuoju metų laiku ta atrakcija“, – pasakojo R.Meiduvienė.
Išpopuliarėjo duona
Vis dėlto Irena Jurgelianec neslepia, kad ir ruduo dar puikiai tinka tokiai skaniai pramogai. Vasarą virusi žuvienę, kuri būdavo graibstoma Mindūnų apžvalgos bokšto lankytojų, rudenį Irena jau sako turinti daugiau laiko ir maltiniams bei jų degustacijoms, kurių metu žmonės gali sudalyvauti jų gamybos procese.
Dar vienas Irenos išskirtinis dalykas – duona. Nepaprastai graži ir skani, giriama kiekvieno, jo paragavusio.
„Ir pernai, kai žmonės daugiausia keliavo po Lietuvą dėl kovido, tai jie atrado ir Lietuvą. Tie metai buvo ir blogi, ir geri“, – apie praeitą sezoną pasakojo Irena.
Šiemet vasara irgi buvo darbinga. Irena sako, kad itin džiugina, kai atvažiuoja žmonės į Mindūnus specialiai pavalgyti. Šeimos, draugai, didesnės ir mažesnės kompanijos, tiesiog po Lietuvą keliaujantys žmonės.
Šioje duonoje – trijų rūšių miltai: ruginiai, kvietiniai, miežiniai rupūs. Sėklos gal septynių rūšių – kanapių, moliūgų.
Prieš Mindūnų bokšto Irena vaišina žuviene, troškiniu, savo kepta duona: „Šioje duonoje – trijų rūšių miltai: ruginiai, kvietiniai, miežiniai rupūs. Sėklos gal septynių rūšių – kanapių, moliūgų. Tada sėlenos, trijų grūdų dribsniai. Jau pernai žmonės patys pradėjo klausinėti, kodėl saldžios nekepate. Tai va, turėjau kepti.“
Žuvienę Irena verda iš 5-7 skirtingų rūšių žuvų. „Iš mūsų ežero yra stintos ir seliavos , o kitos jau iš tvenkinių. Anksčiau būdavo ir lynai, karšiai, bet dabar negalima jų gaudyti, tad turime tvenkiniuose užaugintos žuvies“, – pasakojo Irena.
Šeimos tradicija
O štai maltiniai, kurių degustacijas Irena rengia ir jų sezonas tęsiasi kur kas ilgiau nei vasara, – iš karpio ir amūro.
„Aš čia iš Vilniaus persikrausčiau prieš 15 metų, o namuose, kuriuose gyvenu, visada būdavo gaudoma žuvis. Prosenelis buvo žvejas, jo daiktų daug yra ir Ežerų žvejybos muziejuje, jo vaikai irgi gaudydavo žuvį ir gamindavo iš jos. Pečiuje būdavo verdama žuvienė, jame ir vytindavo žuvį. Ir tuos maltinius kepė.
Prieš tuos 15 metų aš nemokėjau, bet paragavau ir man labai patiko. Kiekvieną maltinį apvyniodavo žuvies odelė. Man, atvažiavusiai iš Vilniaus, buvo toks vau, kažkas tikrai įdomesnio. Vienus užkepdavo pečiuje, kitus virdavo puode – druskos, paprastų paprasčiausių prieskonių ir virdavo. Toks labai paprastas, lengvas ir sveikas patiekalas“, – apie pradžią pasakojo Irena.
Paklausta, kodėl nusprendė imtis dar ir maltinių, Irena šypsosi – juk negalima stovėti vietoje, reikia judėti į priekį, sugalvoti vis ką naujo.
Kiekvieną maltinį apvyniodavo žuvies odelė. Man, atvažiavusiai iš Vilniaus, buvo toks vau, kažkas tikrai įdomesnio.
Ne žuvis negalėtų būti
Paklausta, ar lengva sutelkti bendruomenę, prisikviesti veiklai žmonių, R.Meiduvienė atsidusta: „Tikrai nėra lengva, nes ir idėjų reikia, ir variklio reikia, sutelktumo, yra daug dedamųjų.
Ir savivaldybės paramos reikia, kurią turime, nes tikrai būtų sunku vieniems. Bet žinote – darai ir padarai. Pastangų tai kainuoja, tačiau kai matai rezultatą, jis malonus, kai pritraukiame daugiau žmonių, tai viskas ir gaunasi.“
Imtis ko nors, kas nebūtų susiję su žvejyba ežere, ši bendruomenė tikrai negalėtų, juokiasi R.Meiduvienė. Juk čia viskas visada sukosi aplink ežerą.
