Didžiuojamės būdami lietuviais
Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas architektas Vytenis Folkmanas portalui LRT.lt pasakoja, kad bendruomenė anksčiau buvo didesnė ir aktyvesnė, tačiau per pastaruosius penkerius metus kiek sumažėjo. Tam įtakos turėjo nepalanki politinė ir ekonominė situacija šalyje, dėl kurios dalis bendruomenės narių, ypač jaunesnių ir turėjusių pratęsti Venesuelos lietuvių bendruomenės veiklą, tiesiog paliko krizės kamuojamą šalį.
Visgi, anot V.Folkmano, nepaisant šių problemų, bendruomenė bando kovoti už išlikimą ir bent kartą metuose susitikti. „Venesuela yra žymiai didesnė už Lietuvą savo plotu, mūsų bendruomenės nariai išsibarstę po visą šalį, yra problemų su transportu ir saugumu. Palaikome ryšius internetu – sukūrėme feisbuko grupę „Venesuelos lietuvių bendruomenė“, kuri mus laiko vieningus“, – pasakoja bendruomenės pirmininkas.
Jis sako, kad paprastai bendruomenė kartu mini tokias šventes kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Velykos, Motinos diena ar Kūčios: „Tačiau dėl aukščiau išvardintų priežasčių ir tai, kad dauguma švenčių būna arti viena kitos, dažniausiai kartu švenčiame Kūčias ir vieną iš dviejų Nepriklausomybės dienų“.
V.Folkmanas pasakoja, kad paprastai pakviečia visus bendruomenės narius, o tam labai padeda feisbukas. „Kai švenčiame Vasario 16-ąją arba Kovo 11-ąją, paprastai vyksta Šv. Mišios, giedame lietuviškas maldas, o pabaigoje – Lietuvos himną. Po mišių susirenkame vieno iš bendruomenės narių namuose. Kiekviena dalyvaujanti šeima paruošia maisto, atsineša gėrimų. Švęsdami Šv. Velykas dažome kiaušinius, o per Kūčias dalijamės plotkele. Beje, aš pats lietuviškų patiekalų negaminu, bet žmona išmoko ir gamina. Reikiamų ingredientų randame, bet kugelis būna be lietuviškos grietinės“, – tradicijomis dalijasi Venesuelos lietuvis.
V.Folkmanas prisimena, kad seneliai į Venesuelą atvyko 1948-aisiais. „Nepaisant to, kad mano tėtis vedė venesuelietę, dauguma namuose egzistavusių tradicijų buvo lietuviškos. Mano mama priėmė tas tradicijas kaip savas, todėl lietuvių bendruomenėje apie ją buvo kalbama kaip apie „tikresnę lietuvę už visus kitus“. Svarbiausia tradicijų nešėja buvo mano senelė – kartu su ja dažydavome kiaušinius, gaminome šaltibarščius, cepelinus, koldūnus, kugelį. Ji pati pasigamindavo silkės. Mano žmona taip pat priėmė lietuviškas tradicijas, jų išmokėme ir savo sūnus, kurie didžiuojasi savo lietuviška kilme“, – sako V.Folkmanas.
Noro netrūksta
Pietų Afrikos lietuvių bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad lietuvių Pietų Afrikos Respublikoje yra nemažai. Bendruomenė įsikūrė tik lapkričio mėnesį, kol kas yra jauna ir aktyviai narių neregistruoja, tačiau renginiuose Johanesburge susirenka apie 50 lietuvių. „Dažniausiai susiburiame kartu paminėti šventę, šią Vasario 16-ąją susitiksime parke Johanesburgo miesto centre. Šiai progai bandome surinkti 101 lietuvio (lietuvių ir jų šeimos narių) nuotraukų vėliavą. Projektą galite sekti mūsų feisbuko puslapyje. Taip pat Lietuvos ambasada vasario 16 dienos rytą planuoja 16 kilometrų bėgimą“, – pasakoja ji.
Paklausta, kaip dar puoselėjamos lietuviškos tradicijos toli nuo gimtojo krašto, bendruomenės pirmininkė sako, kad vyksta ir daugiau renginių bei iniciatyvų: „Smagu, kad šimtmečio proga pristatėme Lietuvą ir jos istoriją su lietuvišku filmu „Tarp pilkų debesų“. Džiugu pasigirti, kad įkūrėme lietuvių mokyklėlę, kuri padės jaunajai kartai puoselėti tiek kalbą, tiek kultūrą. Lietuvių kalba labai svarbi tautiečių gyvenime, čia net seniai atvykę ir įsikūrę lietuviai kalba be akcento ir kartais net išsaugoję lietuviškas tarmes.
10 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos esantys lietuviai puoselėja kalbą ir ja bendrauja tarpusavyje. Sugeba išlaikyti lietuviškas tradicijas ir papročius, gamina lietuviškus valgius, per didžiąsias metų šventes apjungia ir lietuviškus papročius ir čia esančias tradicijas. O lietuviškų patiekalų pasigaminti nėra sunku, nes produktų galima rasti vietinių parduotuvių tinkluose. Svarbiausias yra noras, kurį lietuviai čia turi“.
Koncertai ir žygiai
Turkijos lietuvių bendruomenės valdybos narys Margiris Klenavičius sako, kad lietuvių bendruomenė Turkijoje yra ir didelė, ir nedidelė – Turkijoje gyvenančių lietuvių yra apie 700, tačiau oficialių bendruomenės narių yra apie 50. Valstybines šventes Turkijoje kasmet jie švenčia organizuodami susitikimus. „Kadangi esame išsibarstę po visą šalį, susitikti visiems drauge nėra taip paprasta ir tenka pasidalinti – Ankara buriasi kartu, Stambulas buriasi kartu, Antalija taip pat. Esant geram orui būna susitikimai lauke su šeimomis arba kažkur jaukiose kavinėse pasėdime prie kavos puodelio“, – sako M.Klenavičius.
Anot jo, po praėjusių metų renginių gausos ir sujudimo, šiemet ir Vasario 16-osios minėjimas prasiplėtė į kitus regionus – toliau į šalies rytus.
Tautiškumui išsaugoti ir puoselėti Turkijos lietuvių bendruomenės nariai renkasi pačiomis įvairiausiomis progomis. „Susitikę, žinoma, kalbame lietuviškai, stengiamės, kad lietuviškai kalbėtų ir čia gimę vaikai. Dalyvaujame įvairiose mugėse, kurių metu turime savo stendą kaip Lietuvių bendruomenė Turkijoje. Jų metu pristatome gaminius, dirbinius, kepinius, rankdarbius. Iš tiesų tai labai turkų mėgstami dalykai. Turime lietuvaitę Turkijoje, gaminančią šakočius, taip pat kepančią grybukus. Susitikimų ir bendrų švenčių metu stalai būna nukrauti lietuviškais patiekalais. Kartais susitikimų tikslas būna cepelinų virimas. Trumpai tariant įmanoma viskas, kai yra noras“, – pasakoja M.Klenavičius ir priduria, kad Turkijoje yra dvi lietuviškos mokyklėlės – viena veikia Alanijoje, o kita oficialiai atidaryta šiais metais Stambule.
Nepamiršo ir Šimtmečio
Arnaldo Vezbickas, priklausantis draugijai „Susivienijimas lietuvių Argentinoje“ sako, kad tai – viena iš kelių šioje šalyje egzistuojančių draugijų, kurios kartu sudaro Argentinos lietuvių bendruomenę. Paklaustas, kaip švenčiamos valstybinės šventės, sako, kad rengiami lietuvių suvažiavimai. „Giedame himnus, būna tariamas žodis apie minėjimą, kartais paruošiame pietus ar vakarienę, pasirodo draugijos tautinių šokių ansambliai. Mūsų patalpose paminėsime ir Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Atvykusieji bus pavaišinti lietuviškais užkandžiais“, – pasakoja jis.
Argentinos lietuvis pripažįsta, kad lietuviškai kalba tik nedaugelis, gimusių svečioje šalyje, mat yra trečios ar net ketvirtos kartos lietuviai, dauguma šeimų yra mišrios. Visgi draugijos patalpose veikia šeštadieninė lietuvių kalbos mokyklėlė. „Turime vaikučių ir jaunimo tautinių šokių grupes, kurios pasirodo įvairiose ir ne tik lietuvių šventėse ar festivaliuose. Veikia biblioteka, yra knygų lietuvių kalba. Beveik kasmet yra jaunuolių, kurie vyksta į Lietuvą lankydami mūsų kalbos kursus. Taip pat kelis kartus per metus ruošiame įvairius susitikimus, paskaitas, parodas, koncertus, pasigaminame kugelio“, – sako A. Vezbickas.
Minėjimai net ir paplūdimyje
Australijos lietuvių bendruomenės Sidnėjuje pirmininkė Monika Cyplys, paklausta apie bendruomenės narių skaičių sako, kad kiekvienais metais registruotų bendruomenės narių skaičius vis mažėja: „Savo bendruomenėje turime apie 150 nuolatinių Sidnėjaus lietuvių namų lankytojų – daugiausia tai vyresniosios kartos atstovai, kurie patys, ar jų tėvai, ir įkūrė bendruomenę. Kiek lietuvių yra atvykę į Sidnėjų, tikslių duomenų neturime, tačiau tikrai gali būti net keli tūkstančiai“.
Dažniausiai Sidnėjuje valstybinės šventės minimos šventiniais koncertais, susirinkus lietuvių namuose sekmadieniais. „Šiais metais Vasario 16-ąją buvo nuspręsta švęsti šeštadienį, tikrąją dieną. Bus laikomos Šv. Mišios lietuvių namuose, šventiniai pietūs ir, žinoma, koncertas, kurio metu pasirodys mūsų liaudiškų šokių grupė „Sūkurys“, sutartinių ansamblis „Atspindys“, choras „Daina“. Po koncerto visi dar paplepėsime prie kavos puodelio, vaišinsimės saldumynais.
O dar po savaitės, vasario 23d. planuojamas renginys paplūdimyje. Vaišinsime visus atėjusius keptomis dešrelėmis, gaiviaisiais gėrimais, bus daug žaidimų. Tikimės sulaukti gausaus būrio dalyvių. Tai bus tarsi tęstinis Vasario 16-osios minėjimas, kurio metu taip pat kalbėsime ir apie artėjančius rinkimus, raginsime registruotis balsavimui“, – pasakoja M.Cyplys.
Lietuvių bendruomenės Sidnėjuje pirmininkė sako, kad bendruomenės nariai bando kiek įmanoma daugiau kalbėti lietuviškai. Yra sekmadieninė vaikų mokyklėlė, yra ir keletas besimokančių suaugusiųjų.
„Stengiamės laikytis ir puoselėti kiek įmanoma daugiau lietuviškų tradicijų, švęsti visas lietuviškas šventes. Kiekvienais metais minime visas valstybines šventes, švenčiame lietuvišką mamos ir tėčio dienas, švenčiame Jonines, kartą per mėnesį laikomos šv. Mišios lietuvių kalba. Pati didžiausia ir ypatingiausia mūsų šventė yra Kūčios. Į Kūčių vakarienę susirenka net apie 160–170 žmonių“, – pasakoja M. Cyplys.
Paklausta, ar mėgsta pasigaminti lietuviškų patiekalų ir randa reikiamų produktų, M. Cyplys sako, kad Lietuvių namuose ir keletoje graikiškų, itališkų, rusiškų ar lenkiškų parduotuvių galima įsigyti ir lietuviškų produktų: įvairios duonos, grikių, silkės, riestainių, saldainių, sūrelių ir t.t. Man pavyko rasti net ir šviežios varškės, rūkytos žuvies. „Na, o tiems, kas nelabai nori gaminti visada labai paranku užsukti į Lietuvių namus ir čia pasigardžiuoti cepelinais, kugeliu, balandėliais, koldūnais ir kitais lietuviškais patiekalais. Lietuvių namuose lietuviškų patiekalų restoranas atidarytas kiekvieną sekmadienį ir siūlo ganėtinai gausų meniu“, – kviečia ji.
