Vasaros laikas septyniems mėnesiams įvedamas paskutinį kovo sekmadienį (šiemet – naktį iš kovo 27-osios į 28-ąją), kai 3 val. laikrodžių rodyklės pasukamos valanda į priekį.
Prie žiemos laiko grįžtame paskutinį spalio sekmadienį (šiemet tai bus spalio 31-ąją) 4 val. nakties, pasukdami laikrodžio rodyklę valanda atgal.
Lietuvoje laikas pavasarį ir rudenį keičiamas nuo 2003-iųjų, vadovaujantis ES direktyva. Sezoninį laiką turi ne tik Bendrijos narės, bet ir daugelis kitų šalių.
Jau Antikoje derino valandas prie saulės
Tai nėra modernių laikų išradimas. Jau Antikos civilizacijos taikydavo laiką prie gamtos, pavyzdžiui, dažnai diena, nepriklausomai nuo jos ilgumo, buvo dalijama į 12 valandų, taigi vasarą jos būdavo ilgesnės, o žiemą sutrumpėdavo.
Mums įprastos valandos atsirado tik XIV a.
Pirmasis idėją, kad reikėtų nešvaistyti šviesos valandų miegui, XVIII a. pabaigoje iškėlė amerikietis išradėjas ir politikas Benjaminas Franklinas.
Jam priskiriamas žinomas posakis „anksti gulsi ir kelsi – būsi sveikas, turtingas ir protingas“ (angl. Early to bed and early to rise makes a man healthy, wealthy, and wise).
Būdamas amerikiečių pasiuntiniu Prancūzijoje, B.Franklinas viešame laiške, kuris 1784 metais buvo išspausdintas pirmajame prancūziškame laikraštyje „Journal de Paris“, pasiūlė paryžiečiams taupyti žvakes keliantis anksčiau.
Satyriškame laiške jis ragino papildomai apmokestinti langines, normuoti žvakes ir gyventojus kelti per saulėtekį skambinant bažnyčios varpais bei šaudant iš patrankų.
Tiesa, B.Franklino nereikėtų laikyti vasaros laiko tėvu – XVIII a. pab. Europoje net nebuvo laikomasi tikslios dienos rutinos, susietos su konkrečiomis valandomis.
Tikslumo prireikė tik kiek vėliau, visų pirma – geležinkeliui ir komunikacijoms.
1810 metais Ispanijos nacionalinė asamblėja išleido nurodymą, kad tam tikri posėdžiai gegužę–rugsėjį bus rengiami valanda vėliau, privatiems verslams taip pat leista pakoreguoti darbo valandas, bet tai dar nebuvo tikrasis vasaros laiko įvedimas.
Jį sugalvojo britų kilmės Naujosios Zelandijos entomologas (vabzdžių tyrinėtojas) George’as Hudsonas.
Pakeitęs darbo grafiką, jis turėjo laiko ne tik vabzdžiams rinkti, bet ir vėliau mėgautis šviesiais vakarais.
1895 metais jis Velingtono filosofijos draugijai pasiūlė persukti laikrodžius dviem valandoms.
Tuo ypač susidomėjo Kraistčerčo miestas. Po kelerių metų G.Hudsonas savo idėją dėl sezoninio laiko išdėstė išsamiau.
Keisti laiką vertė karai ir krizės
Panašiu metu tokia pati mintis kilo kitam britui, tik visai kitoje planetos pusėje ir nepriklausomai nuo G.Hudsono.
Žinomas statybininkas Williamas Willettas (beje, populiarios grupės „Coldplay“ vokalisto Chriso Martino proprosenelis), mėgęs leisti laiką lauke, vieną 1905-ųjų rytą, jodinėdamas prieš pusryčius, atkreipė dėmesį, kad daugelis londoniečių vis dar miega, nors Saulė jau ridinėjasi danguje.
