Pasveikinti prezidento susirinko pilnutėlė salė – maždaug 700 iškiliausių Lietuvos žmonių. Asmeniškai perduoti sveikinimų bei linkėjimų charizmatiškajam šalies vadovui atvyko daug jo bičiulių, bendražygių, kolegų, pramogų pasaulio, žiniasklaidos atstovų, verslininkų ir kitų asmenybių, kuriuos likimas vienaip ar kitaip suvedė su V.Adamkumi per 9 dešimtis jo gyvenimo metų.
Oficiali šventės pradžia buvo numatyta 18 val., tačiau pirmieji svečiai pradėjo rinktis iki renginio likus maždaug valandai. Laukdami jubiliato V.Adamkaus su žmona Alma jie prisiminė savo pažintį su juo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Valdo Adamkaus 90-mečiui – išskirtinis 15min multimedijos projektas
Jau beveik 50 metų V.Adamkų pažįstantys Birutė ir Rimtautas Vizgirdos pasakojo visada žavėjęsi jubiliato orumu.
„Jį pažįstu nuo 1968-ųjų. Ir tada, ir dabar jis išsiskyrė elegancija ir orumu. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti jį, tai ir būtų orumas“, – sakė B.Vizgirdienė.
Jos vyras, R.Vizgirda, pabrėžė, kad V.Adamkus tapo Lietuvos legenda: „Jei kas man būtų anksčiau pasakęs, kad Lietuvos prezidentu taps Amerikos lietuvis, nebūčiau patikėjęs. Bet Valdas juo tapo ir ne veltui. Jis jau yra Lietuvos legenda“.
Iš Klaipėdos su žmona į šventę atvykęs sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas prisiminė, jog jo pažintis su prezidentu prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų, tuomet sportininkas viename renginyje pakėlė ant rankų tuometinį šalies vadovą V.Adamkų.
„Ir tada, ir dabar jis man atrodo paprastas žmogus, kurio negalima nemylėti“, – sakė R.Vyšniauskas. Jubiliatui jis paruošė specialią dovaną – statulėlę, kurioje pavaizduotas sunkiaatletis sportininkas.
„Visi palikdami dovanas pasirašo nuo ko. Man tikriausiai nereikia – ir taip aišku, kad nuo manęs ir mūsų klubo vaikinų“, – rodydamas dovaną sakė buvęs olimpietis.
Pasveikinti prezidentą progos nepraleido ir daug žiniasklaidos atstovų, tarp kurių – Edmundas ir Rasa Jakilaičiai, Nemira Pumprickaitė, Audrius Siaurusevičius, Audrius Giržadas, taip pat – ir žurnalistė Edita Mildažytė.
Ji 15min sakė net nepamenanti, kada likimas ją suvedė su jubiliatu. „Gali būti, kad pirmiausia susipažinau su ponia Alma. Beje, ji man yra pasakojusi juokingą nutikimą iš judviejų su Valdu bendro gyvenimo pradžios. Ji sakė, kad jaunystėje, gyvenant JAV, Valdui reikėjo stiprinti rankas, tad jie eidavo į stadioną pamėtyti rutulio. Ponia Alma pasakojo, kad Valdui numetus sunkų rutulį, ji eidavo jo parnešti. Tad neaišku, kas labiau po tokių treniruočių labiau sustiprino rankas – ji ar vyras“, – prisiminė žurnalistė.
Pasak jos, prezidentas V.Adamkus buvo pirmasis į Lietuvą atnešęs vakarietišką laikyseną ir mąstymą. Toks jis liko iki šiol: šviesus, laisvas ir inteligentiškas.
Jubiliejaus šventė – kelionė per prezidento gyvenimo metus
Šventę pradėjo ją surengti Kaune jubiliatui pasiūlęs VDU rektorius Juozas Augutis. Prisiminęs prezidento ryšius ne tik su Kaunu (šiame mieste V.Adamkus gimė ir augo), bet ir VDU, jis nuo visos šio universiteto akademinės bendruomenės padovanojo prezidentui pirmąją dovaną – didžiulį jubiliato portretą.
„Tikimės, jog jis ypač patiks poniai Almai“, – šmaikštavo VDU rektorius, publikai ir pačiam jubiliatui parodydamas akademinės bendruomenės dovaną.
Šventės scenarijus visus dalyvius pirmiausia nukėlė į prezidento krikštynas. Jas atkūrė serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ kūrybinė grupė, filmuotame siužete parodžiusi, kaip buvo krikštijamas V.Adamkus. „Negalvok apie metus. Tegul jie galvoja, o ne tu, Valdemarai“, – siužete kalbėjo V.Adamkaus krikštatėvį – pirmąjį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą – įkūnijęs aktorius.
Vėliau ant scenos pakilęs istorikas, Lietuvių išeivijos instituto direktorius Egidijus Aleksandravičius priminė, kokį kelią iki tapdamas pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu nuėjo V.Adamkus – tiek siekdamas karjeros ekologijos srityje, tiek puoselėdamas lietuvybę ir aktyviai kartu su žmona Alma dalyvaudamas „Santaros Šviesos“ sambūrio veikloje.
„Tuo metu visa lietuviška veikla buvo laisvanoriška. Profesionalų lietuvių nereikėjo. Tad viskas priklausė nuo laiką ir energiją aukojančių žmonių. „Santara Šviesa“ sambūris buvo ir Valdo bei Almos Adamkų namai. Senieji santariečiai sveikina jį. Iš tiesų jo asmenybės pavyzdys yra unikalus mūsų istorijoje ir sektinas.
Valdai, pirmiausia linkiu stiprybės. O mums visiems – tikėjimo, kad viską galima padaryti savo rankomis“, – sakė E.Aleksandravičius.
Sveikinimo žodžius nuo scenos tarė ir kunigas Ričardas Doveika: „Su gimimo diena, visų mūsų širdžių prezidente!“.
Video sveikinimus didžiuliame ekrane jubiliatui siuntė operos dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Daina Gudzinevičiūtė ir kt.
Jubiliejaus proga už draugystę su Ukraina prezidentui V.Adamkui įteikta ir ypatinga Ukrainos prezidento Petro Parošenko dovana – kunigaikščio Jaroslavo ordinas.
Prezidentas V.Adamkus: „Dėkoju likimui, mokytojams ir Almai“
„Džiaugiuosi, kad turiu tiek bičiulių“, – žvelgdamas nuo scenos į kelis šimtus salėje esančių svečių sakė prezidentas V.Adamkus. Dėkodamas už šią šventę ir sveikinimus jis pažymėjo, kad gyvenime jam niekada nekilo abejonių, ar pasirinko teisingą kelią. Tačiau išlikti jame padėjo pirmiausia žmonės, esantys šalia. Ypač – žmona Alma, kuriai dėkodamas jubiliatas akimirkai susigraudino.
Džiaugiuosi, kad tiek asmenybių galiu pavadinti draugais pačia šilčiausia ir gražiausia šio žodžio prasme. Jaudinuosi, nes esate tie žmonės, kuriems negaliu sakyti tuščio mandagumo frazių.
„Išgirdau tiek gražių žodžių, kai kurie nukėlė mane atgal dešimtmetį ir daugiau... Aš tikrai džiaugiuosi galėdamas pasveikinti svečius. Leiskite pasakyti ačiū visiems, čia susirinkusiems. Kur bebūtumėte išsisklaidę po pasaulį, brangūs žmonės, draugai, jaunystės draugai, šiandien būdamas kartu su jumis, kaip matote, giliai jaudinuosi. Bet ir džiaugiuosi, kad tiek asmenybių galiu pavadinti draugais pačia šilčiausia ir gražiausia šio žodžio prasme. Jaudinuosi, nes esate tie žmonės, kuriems negaliu sakyti tuščio mandagumo frazių. Nuoširdžiai ačiū, kad esate kartu šiandien ir daugybę metų mano darbuose, veikloje, mano gyvenime.
Žvelgiu į savo gyvenimo kelią, kurį nuėjau iki šios dienos. Ir manau, kad kiekvienam iš mūsų skirtas savas likimas ir savas metų skaičius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet nuo mūsų priklauso, kaip nugyvensime tuos metus, kaip ir kam leidžiame savo laiką, emocijas, asmenines ir profesines galias. Tai yra mūsų pasirinkimas. Kartais jis reikalauja skausmingų aukų, kartais reikia apsispręsti, mobilizuoti savo žmogiškumą ir moralę. Ypač – sudėtingų istorinių įvykių akivaizdoje. Man pasisekė: nebuvo sunku suvokti, ką noriu veikti, kokių vertybių laikytis ir už ką kovoti.
Šeima ir mokykla – pirmoji vertybių kalvė. Aš čia, Kaune, gavau ne tik labai stiprius žinių pagrindus, bet ir pasaulėžiūros, patriotizmo, vertybių pavyzdžiu. Todėl visą savo gyvenimą savo mokytojus minėsiu geru žodžiu. Čia buvau įvestas į gyvenimą, išmokau kelti tikslus ir jų siekti. Tiksliau ne aš, o mes – mano karta.
Žmonės, kurie augo, brendo, formavosi kartu su jauna Lietuvos valstybe. Karta, kuri suprato, kad Lietuva – tai mūsų dvasios namai, todėl mes turime juos ginti, puoselėti ir saugoti. Ne vienas iš mūsų tai darydamas padėjo galvą... Tad dabar jaučiuosi tarsi kalbėdamas ir už savo draugus, už tuos, kurių jau nėra su mumis. Kurie žuvo pokario mėsmalėje, užgeso tremtyje ar emigracijoje, tačiau iki pat pabaigos tikėjo laisva Lietuva.
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė – man viena didžiausių lemties dovanų. Tačiau tų dovanų buvo kur kas daugiau – kalbu apie žmones.
Dabar galiu patvirtinti tai, ką sakiau ne sykį: tik laisvė leidžia gyventi visavertį normalų žmogaus gyvenimą. Mes gyvenime nuolat turime alternatyvų, kai renkamės profesiją, draugus, gyvenamąją vietą. Bet alternatyvos laisvei nėra.
To mane mokė mokykloje, bet dar labiau išmokė gyvenimas – žiaurusis XX a. vidurys. Laikas, kai buvo plėšomi žmonių gyvenimai, žemėlapiai ir vertybės. Bet, kol yra stiprių žmonių, iš žemėlapio išbraukta šalis toliau gyvuos – nepavergta, nepalaužta ir nepriklausoma.
Kartais būdavo sunku, nusvirdavo rankos, bet šiandien galiu tvirtai pasakyti – aš džiaugiuosi, kad apsisprendžiau teisingai. Džiaugiuosi, kad Lietuvos laisvės byloje buvau aktyvus dalyvis, kad pravertė ir mano pastangos.
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė – man viena didžiausių lemties dovanų. Tačiau tų dovanų buvo kur kas daugiau – kalbu apie žmones. Man sekėsi: savo kelyje sutikau daug šviesių asmenybių, kurios mane stiprino ir keitė kaip žmogų. Šiandien būčiau kitoks žmogus, jei ne Kazys ir Liudas Griniai, Juozas Bačiūnas, Kazys Lozoraitis...
Aš būčiau kitoks, jeigu ne bendravimas su kiekvienu iš jūsų. Ir būčiau kitoks, jeigu ne žmogus, kuris manimi visada tikėjo visose situacijose, kuris pirmasis išsako kritiką, bet kuris yra visada šalia jau 65-eri metai. Tai – Alma.
Jei manęs paklaustų, su kuo norėčiau paminėti 90 metų sukaktį, atsakyčiau – su savais. T.y. tais, kurie dabar šioje salėje.
Keičiasi žmonės, keičiasi pasaulis, keičiasi Lietuva. Tačiau nesikeičia ir nenuvertėja žmonių tarpusavio ryšys. To ryšio siekiame ir turime siekti. Per trumpą laiką grįžome į demokratišką pasaulį laisvam bendravimui, kūrybai.
Į lietuvius žvelgiu su didžiausiu dėkingumu ir viltimis. Ir ypač jaunimą. Sako, negražu girtis, bet fakto nepaneigsi: jaunimas pasaulyje Lietuvą pristato kaip talentų šalį. Visada sakiau, kad tik laisvė leidžia žmogui išskleisti savo talentus. Todėl labai džiaugiuosi, kad laisvėje gimusi ir užaugusi karta patvirtina mano žodžius“, – kalbėjo prezidentas.
Baigdamas padėką jis pažadėjo nekeisti gyvenimo įpročių: „Kartais man linki daugiau dėmesio sau, pažadėti save saugoti. Mano atsakymas: Nepažadu. Man jau vėlu keisti savo gyvenimo įpročius. Kol leis sveikata, tol būsiu su jumis“.
Patvirtindamas savo žodžius, kad neketina atsisakyti noro būti tarp žmonių, prezidentas po oficialiosios šventės dalies kantriai atidavė duoklę žiniasklaidai, priėmė sveikinimus iš visų norinčių, fotografavosi ir bendravo su jais.
