– Per tuos metus, kai nesate meru, nuo šių pareigų, bent toks susidaro įspūdis, kad per daug neatitolote. Kodėl Jūs kandidatuojate, kam Jums reikia tokio iššūkio ir tokių pareigų, juk Jūs viską turit? Jau buvot tris kartus meru.
– Sakyčiau, miestas ar miestiečiai yra daug investavę į mane ir mano komandą, turime patirties, turime žinių. Pagaliau net ir šiandien miestas didžiąja dalimi vystosi taip, kaip buvo planuota dar 2007 metų Bendrajame plane.
Bet matau, ką galima geriau padaryti Vilniaus mieste. Be abejo, esu miesto gyventojas, vaikai čia mano auga, bendrauju pagaliau su vilniečiais. Paskutinį pusmetį niekur negaliu nueiti, nes visur girdžiu tą patį klausimą: tai ar kandidatuosi, ar nekandidatuosi.
Apsvarstymų tikrai buvo labai rimtų ir kažkuria prasme netgi galbūt tokių, ar tikrai man to reikia. Taip pat ar aš tikrai galiu būti naudingas miestui ir miestiečiams.
Bet po tam tikrų svarstymų, o šiandien yra labai svarbi diena – švento Kristoforo diena, tai yra Vilniaus miesto globėjo, – ir aš gerai prisimenu, kaip darbuotojai, man baigus antrąją kadenciją, padovanojo Kristoforo statulėlę, ant kurios buvo labai gražūs žodžiai: „Dėkojame už tai, kad sunkumus pavertėte iššūkiais, kuriuos drauge nugalėjome.“
Tai ir lemia, kad šiandien matau, jog galiu, turiu komandą, turiu kompetenciją, turiu idėjų, kurias norėsis aptarti dar iki rinkimų su Vilniaus miesto gyventojais, be to, esu pasiryžęs siekti vilniečių pasitikėjimo.
– „Nors ir vagia, bet kažką miestui duoda.“ Pats esat pripažinęs, kad toks pasakymas dažnai skrisdavo jūsų pusėn. Jums jis teigiamas ar neigiamas?
– Vienareikšmiškai neigiamas, nors kai kas galėtų pasakyti, kad šiandien nėra politikų, apie kuriuos nekalbėtų, kad jie vagys arba kažkokie dar. Bet, sakyčiau, čia yra mano oponentų, tarp jų ir politinių, ir tam tikrų, sakykim, interesų grupių, bandymas menkinti, žeminti mane ir mano komandą. Tai lydėjo mane daugelį metų, tas puikiai žinoma.
