Skaičiuojama, kad Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai užaugino ir išugdė per šimtą vaikų, kurie į jų namus pateko įvairiausiais būdais. Daugiausia – našlaičiai ir skurdo bei negandų prispaustų žmonių vaikai. Tarpukariu tokių buvo daugybė.
Venclauskiai turėjo dvi savo tikras dukteris. Danutė Venclauskaitė mirė 1999 metais. Ji palaidota Lietuvių kapinėse Vaterburyje, JAV Konektikuto valstijoje.
Gražbylė Venclauskaitė šiuo metu gyvena Šiauliuose. Jai – 103-eji. Moteris dar visai neseniai guviai vaikščiojo pėsčiųjų bulvaru.
Dabar vaikščioti sunkiau, tačiau iki šiol labai mėgsta juodą šokoladą ir nestokoja humoro jausmo.
Neseniai G.Venclauskaitė lankėsi savo gimtajame name, kurį kartu su seserimi Danute 1991 metais padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Moteris smulkiai papasakojo, kaip namai atrodė tuomet, kai čia ūžė kelios dešimtys vaikų, o į tėvo darbo kabinetą nuolat ateidavo teisybės ieškantys klientai.
Tai buvo ne šiaip prisiminimų popietė, o labai svarbus vizitas – Venclauskių namai jau per kitus metus bus autentiškai atkurti.
Planuojama, kad kitais metais prasidės darbai. Įgyvendinant iš ES struktūrinių fondų finansuojamą Kultūros objektų aktualizavimo 2014–2020 m. programą, Venclauskių namuose bus įrengta tarpukario Šiaulių miesto istorijos ekspozicija.
Ekskursija po Venclauskių namus
Muziejininkė Jovita Vilimaitienė aprodo pastatą. Aukšte, į kurį veda pagrindiniai namo laiptai, kairėje pusėje yra advokato K.Venclauskio asmeninė zona.
Tai darbo, interesantų ir svečių kambariai. Taip pat – miegamasis. Pastarojo sienos ištapytos rožių žiedais.
J.Vilimaitienė akcentavo, kad K.Venclauskis buvo ypač vertinamas ir sėkmės lydimas teisininkas. Taip pat nemenkos buvo ir jo pajamos.
Juo pasitikėjo visas miestas ir gausi žydų bendrija: „Spręsdavo ir tokius ginčus – ateidavo pas jį du nesutariantys žydai ir atsivesdavo kiekvienas savo rabiną.“
Tikros dukterys turėdavo savo kambarius, tačiau juose visada gyvendavo dar keli priglausti vaikai.
S.Venclauskienė garsi ne tik savo motiniškumu. 1899 metais ji pastatė J.Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Amerika pirtyje“. Moteris pati suvaidino Agotos vaidmenį.
Spektaklis pirmą kartą parodytas Palangoje, nes čia už tai negrėsė caro sankcijos. Jau po penkerių metų spektaklį išvydo ir Šiaulių žiūrovai.
Šalia advokato miegamojo – jo žmonos miegamasis. Šiuo metu jame vienas iš muziejaus kabinetų, tačiau anksčiau buvo daug lovų.
S.Venclauskienė dažniausiai miegodavo su trimis ar keturiais vaikais. Dažniausiai su tais, kuriems labiausiai reikėjo priežiūros – negaluojančiais.
Kitoje šio aukšto pusėje ir apatiniame cokoliniame aukšte karaliavo vaikai. Valgomajame buvo didžiulis ilgas stalas, prie kurio visi kartu valgydavo.
Valgomasis tarnavo ir kaip šeimos bendravimo, komunikacijos erdvė. Čia leisdavo vakarus Venclauskienė ir vaikai. Greičiausiai dėl to, kad tai didžiausias kambarys name, kitur visi kartu netilpdavo
G.Venclauskaitė pamena, kad ilgą laiką galvojusi, jog pati yra šiuose namuose priglaustas vaikas. Tik dėl tėvo neabejojo. Mama neišskirdavo nė vieno – nei žodžiu, nei veiksmais. Kartą paklausė mamos: „Mama, ar tu tikrai mano mama?“. „Taip. Na, ir kas“, – atsakė ji.
Virš advokato ir vaikų buvo nuomojami apartamentai, kuriuose dažniausiai gyvendavo pasiturintys atvykstantys verslininkai. Viršutiniame aukšte buvo nuomojami pigesni ir mažesni butai.
Į tėvo darbo zoną vaikams eiti nebuvo leidžiama. Tik G.Venclauskaitė ten kartais įeidavo, nes atnešdavo korespondenciją ar kitaip padėdavo tėvui. Gal dėl to ji pasekė tėvo pėdomis ir ilgą laiką dirbo advokate.
K.Venclauskis daug dirbo, todėl paprastomis dienomis dėmesio vaikams skyrė mažai. Tačiau atsigriebdavo per atostogas.
Visa šeima vykdavo į Palangą pailsėti. Čia jis sugalvodavo žaidimų ir kitokios veiklos kartu su visu pulku vaikų. Bendrose nuotraukose iš Palangos dažniausiai būna ir K.Venclauskis.
Motina šimtui vaikų
J.Vilimaitienė teigia, kad jau kitais metais Venclauskių namai gali būti atkurti su autentiškomis tapytomis gėlėmis ant sienų. Dominuoja tautiškas stilius – lietuviško gėlių darželio motyvai, liaudies ornamentų fragmentai. Vėliau bus išsaugotas ir originalus sodas su čia derančiomis obelimis.
Beje, namo laiptinė ištapyta našlaitėmis. Tai labai simboliška gėlė šiems daugybę našlaičių priglaudusiems namams. O kieme stovi paminklas „Motinystei“.
S.Venclauskienės tėvas Šiaulių berniukų gimnazijos statyboms suteikė sklypą mainais už tai, kad dvi Jakševičių kartos mokysis čia už dyką.
Muziejininkė užsiminė, kad niekas tiksliai nesuskaičiuos, kiek vaikų priglaudė ir užaugino ši iškili šeima.
Jei tiksliai pagal dokumentus – šimto gal ir nebus. Tačiau šeima gelbėjo ir persekiojamus žydus bei jų vaikus. Dokumentuose vargu ar tokie faktai atvirai surašyti.
Pirmieji našlaičiai pas Venclauskius pateko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Šeima karo metais traukėsi į Rusiją jau su keliais globotiniais. Vėliau grįžo į Šiaulius.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad šiuose namuose prieglobstį gavo poetas Julius Janonis, mokytojas Tomas Stonis, gydytojas Vladas Pampikas, teisininkas Algirdas Jakševičius, Ilinojaus universiteto profesorius Marius Veclauskas.
Daugybė vaikų turėjo Jakševičių pavardes. Kodėl? S.Venclauskienės tėvas Šiaulių berniukų gimnazijos statyboms suteikė sklypą mainais už tai, kad dvi Jakševičių kartos mokysis čia už dyką. Šio susitarimo buvo laikomasi, o Jakševičių buvo stebėtinai daug.
Per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet suaktyvėjo žydų persekiojimas, Danutė Venclauskaitė, sekdama motinos geru pavyzdžiu, įkūrė siuvyklą, kurioje įdarbino per 70 žydų.
Pasitarnauti frontui – tai buvo vienas iš nedaugelio būdų išvengti geto ar koncentracijos stovyklų.
Jie siūdavo įvairius karo reikmėms reikalingus daiktus – drabužius, pakinktus. Venclauskiai dokumentuose rodydavo, jog veikla yra pelninga. O iš tiesų visus nuostolius padengdavo iš savo kišenės. Ši visiškai nepelninga siuvykla išgelbėjo ne vieną gyvybę.
K.Venclauskis mirė dar neprasidėjus karui, sulaukęs šešiasdešimties. Dukra Gražbylė su vyru išvyko į kitą Lietuvos kraštą. Kartu pasiėmė ir vieną žydaitę, kurią slėpė ir išgelbėjo nuo pražūties.
Po vyro mirties Stanislava ir toliau globojo vaikus. Tam naudojo visas turėtas santaupas. 1944 metais ji su dviem globotiniais pasitraukė į Vokietiją, nes grėsė tremtis. Po kelerių metų atsidūrė Amerikoje.
1995 metais S.Venclauskienei, seserims Danutei ir Gražbylei suteikti Pasaulio teisuolių vardai, įteikti Pasaulio teisuolio medaliai, paskirta Izraelio valstybės parama.
2000 metais S.Venclauskienė, dukterys Danutė (po mirties) ir Gražbylė Venclauskaitės apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Gražbylei tais pačiais metais buvo suteiktas miesto garbės pilietės vardas.
Priešybių šeima
J.Vilimaitienė pastebi, kad Venclauskų šeima nuostabą kelia ne tik dėl savo didžiulės meilės nuskriaustiems vaikams: „Dar keisčiau atrodo tai, jog Kazimiero ir Stanislavos politiniai ir religiniai įsitikinimai buvo visiškai priešingi. Tačiau jie sugebėjo būti ir kurti kartu.“
Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai.
Stanislava buvo pamaldi moteris, kuri savo miegamajame turėjo improvizuotą altorėlį.
Ji priklausė miesto tarybai ir buvo krikščionė-demokratė. Kazimieras – Šiaulių socialdemokratijos tėvas ir pažiba. Visiškas laisvamanis.
Sorbonos universiteto profesorius Algirdas Julius Greimas šią šeimą apibūdino paprastai: „Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai.“
Reikėtų dar pridurti, kad Venclauskiai bendravo kone su visais to meto Lietuvos šviesuoliais. Taip pat įsteigė tris lietuviškas pradines mokyklas, rėmė muziejų.
Simboliška, kad jų šeimos namą Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tai tarsi K.Venclauskio svajonės išsipildymas ir išsaugota šeimos istorija.
