Anot vertinimo tarybos pirmininko, archeologo Gintauto Zabielos, šis piliakalnis žymi tikruosius istorinius IV amžiaus Veprius, o sprendžiant pagal išvaizdą Veprių piliakalnis gali būti datuojamas I tūkstantmečiu po Kristaus – II tūkstantmečio pradžia.
Veprių pilis pirmąkart 1384 metais minima Vygando Marburgiečio kronikoje, o vietovė – 1385 metų Lietuvos kelių aprašymuose.
„Apie Veprių pilies buvimą daugiau pradėta kalbėti nuo XIX amžiaus antrosios pusės. Manyta, kad pilis buvo pačiuose Vepriuose, kadangi greta miestelio nebuvo rasta jokio aiškesnio piliakalnio. Veikiausiai tai klaidino ir kreipė paieškas ne į tą pusę. Vis dėlto archeologiniai tyrimai parodė, kad pačiame miestelyje pilies nebuvo“, – sako G.Zabiela.
Archeologo teigimu, Veprių piliakalnis turi viduramžių piliakalniams būdingų bruožų. Jis minimas istoriniuose šaltiniuose, nurodant apie ten vykusias Kryžiuočių ordino kovas su lietuviais bei minint jame buvusius įtvirtinimus.
Pasak G.Zabielos, ant šio piliakalnio galėjo stovėti Veprių pilis, mat jo išvaizda ir vieta rodo, kad tai senieji Vepriai, o suradus Veprių piliakalnį, tampa aišku, kur yra istorinė – seniausia Veprių miestelio vieta.
Veprių piliakalnį 2015 metų sausį pirmasis aptiko piliakalnių atradėjas, biologijos daktaras Darius Stončius, o šiek tiek vėliau savarankiškai jį dar kartą rado Nacionalinio muziejaus archeologas Gytis Grižas, analizuodamas reljefinius planus.
„Suradus tiek piliakalnių, atsiranda uoslė ir nuojauta. Esminė priežastis, kodėl pradėjau ieškoti Veprių piliakalnio, buvo archeologų parašyti tekstai ir žmonių kalbos, kad ten būta dvarvietės. Juk vietos gyventojų atmintyje išlikusi informacija turi būti reali. Pasidairęs žemėlapyje, radau šį piliakalnį vos ne pirmu bandymu“, – sakė D.Stončius.
Jis iš viso yra atradęs jau 34 archeologų patvirtintus piliakalnius.
Veprių piliakalnis yra Ukmergės rajone, Veprių seniūnijoje, apie 1,75 kilometro į pietryčius nuo Veprių miestelio centro, netoli Šventosios ir Geležės santakos, valstybiniame miške, Slabados kaimo žemėje. Piliakalnis įrengtas brandžiu mišriu mišku apaugusiame Šventosios dešiniojo kranto terasos iškyšulyje. Jis yra kiek apardytas natūralios erozijos. Piliakalnio galinis ir šoniniai šlaitai statūs, 8–12 metrų aukščio, rytinis šlaitas ties keliu eroduoja.
