Numigdavo tik autobusiuke
Vištgaudžių kompanija, kuriai dirbo Laurynas, priklausė pagyvenusiai britų porai. Tačiau jie patys prie samdinių neidavo. Visą juodą darbą atliko lietuvis, prisistatęs Ediku.
Pirmąją darbo dieną brigadininkas tikrindavo, kiek jėgų turi naujokai. O nuo pasiekto rezultato priklausė ateitis. Silpnesni pasilikdavo viename ūkyje, stipresni buvo vežami į specialų, kaip paaiškėjo vėliau, „vergų“ namą.
Miegodavome autobusuose. Kol autobusiukas važinėja, mes miegam. Atvažiuojame į darbo vietą, mes dirbame.
„Ten nuvykus jau prasidėjo rimti ir sunkūs darbai. Išvažiuodavome dirbti po tris, po keturias dienas. Mes važiuodavome po fermas gaudyti vištų. Įsėsdavome ir niekada nežinodavome, kada grįšime namo. Niekada to nebuvo įmanoma žinoti. Na, išvažiuojame sekmadienį, galime grįžti anksti pirmadienio rytą, galim grįžti anksti trečiadienio rytą ar vėlyvą ketvirtadienio vakarą. Miegodavome autobusuose. Kol autobusiukas važinėja, mes miegam. Atvažiuojame į darbo vietą, mes dirbame“, – patirto išnaudojimo detales atskleidžia Laurynas.
Nenormuotos darbo valandos – po 18, kartais net 20 valandų per parą. Iš vienos vištidės tiesiai į kitą.
„Atvažiavome į fermą, dirbome 8 valandas, turėjome dviejų valandų pertrauką, kol nuvažiavome iki kitos fermos. Tada dirbome vėl 8 valandas. Atidirbome, vėl į autobusiuką. [...] Ir taip susidėjo apie tris paras.
Dviejų valandų miegas autobusiuke, [kol važiuoji], ar pusantros valandos, nes dar užvalgyti nori. Autobusiuke nėra taip lengva užmigti. Nusnūsti ir vėl dirbti“, – vergovės baisumus prisimena Laurynas.
Pasak lietuvio, jie atrodė ne kaip žmonės, o priminė zombius iš siaubo filmo, bet niekam tai nerūpėjo.
„Mes visą laiką būdavome su tais pačiais drabužiais, nes nebūdavo galimybės persirengti. Dušo irgi nebuvo, nebent grįždavom namo porai valandų – kas spėja, tas spėja nusimaudyti, o kas nespėja, tas nespėja, nes namas yra pritaikytas gyventi trijų, keturių žmonių šeimai, o gyvena septyni, aštuoni, devyni suaugę vyrai“, – „Emigrantams“ pasakoja Laurynas.
Pasak lietuvio, jie atrodė ne kaip žmonės, o priminė zombius iš siaubo filmo, bet niekam tai nerūpėjo.
Lūžus šonkauliams, norėjo išmesti į gatvę
Įprasta, kad į užsienį dirbti išvykę lietuviai patys prašo kuo daugiau darbo valandų – juk už kiekvieną papildomą mokami pinigai. Bet tik ne šiuo atveju. Vištgaudžiai prašė poilsio, ne kartą bandė atsisakyti važiuoti į pamainą. Bet tokie prieštaravimai įsiutindavo vadovus, jie grasindavo atleisti ir nesumokėti to, ką samdiniai jau būdavo užsidirbę.
„Žmonės, [jei atsisakydavo], būdavo parvežami, leisdavo daiktus susidėti, jeigu dar leisdavo, ir spirdavo į gatvę. [...] Žodis „ne“ neegzistavo. Aš buvau susilaužęs šonkaulius ir pats kreipiausi į medikus. Atvykus Edikui, pasakiau, kad negaliu dirbti, nes šonkaulius susilaužiau. Tai, sako, rinkis daiktus ir varyk. Paprašiau dviejų savaičių atlyginimo. Jis sako – ne, negausi, eik, rinkis daiktus. Galvoju – ką aš čia su juo ginčysiuosi, išeisiu, vis tiek anglų kalbą jau buvau pramokęs gana neblogai, rasiu [kitą darbą], išsisuksiu iš šios padėties.
Nuėjau dėtis daiktų ir mane kviečia bendradarbis, sako – nusileisk į apačią, nori su tavimi pakalbėti. Nusileidau, sako – parodyk kokį lapą iš ligoninės, dar ką nors, kad esi susilaužęs. Aš to lapo negavau, bet gavau vaistų, ant kurių rašo vardą, pavardę, kada išduota. Parodžiau jam, sako – labai stiprūs vaistai, gerk tik po valgio, duodu dvi dienas pasiilsėti. Ir atgal į darbą su lūžusiu šonkauliu“, – pasakoja lietuvis.
Dvi dienas pasigydęs Laurynas vėl ėmė gaudyti vištas. Per skausmus, sukandęs dantis, bet darė tai, kas liepta. Tą matę kiti darbininkai tylėjo. Visi tame ūkyje kovojo tik už save.
Vergvaldžiais dabar Anglijoje vadinami ūkininkai nelegaliai dirbti pasamdytus vištaugdžius, anot Lauryno, kontroliavo griežčiau nei kalėjime.
„Būdavo ir nemažai atvejų, kai žmonės tik atvažiuoja, pamato, kas yra, ir tiesiog dingsta. Daug žmonių pasikeitė ten. Aš pats turėjau minčių važiuoti jau po kelių mėnesių į Lietuvą, bet praradau pasą, pamečiau. Ir tiesiog dar nebuvau tos sistemos „įkirtęs“, kaip grįžti į Lietuvą be paso“, – teigia vaikinas.
Vergvaldžiais dabar Anglijoje vadinami ūkininkai nelegaliai dirbti pasamdytus vištaugdžius, anot Lauryno, kontroliavo griežčiau nei kalėjime.
„Būdavo ir taip, kad nubausdavo už neišplautą kavos puodelį. Arba savaitgalis... Penktadienį grįžtame iš fermų ir iki pat sekmadienio yra mūsų laisvas laikas, nedarbo dienos. Atvažiuoja tas lietuvis, Edikas, išgėręs, pamato ir sako – dėkui, vyrai, papildėt man kišenę. Apsisuka ir išeina. [Tai reiškia, kad] negausime atlyginimo. Savo laisvu laiku negalėdavom atsipalaiduoti. Negalėdavo nei draugai pas mus į namus ateiti, nes būdavo baudžiamas visas namas iš karto, visi negaudavo atlyginimo. Nebuvo galima kokį šašlyką su draugais atsisėdus pasikepti savaitgalį“, – prisimena Laurynas.
Vergovės sąlygomis išdirbo beveik metus
„Emigrantų“ pašnekovas sako, kad daug anglų naudojasi tuo, jog pasamdyti juodadarbiai emigrantai nemoka vietinės kalbos. Tuo pasinaudoję jie įveda savo, su įstatymais nieko bendro neturinčias taisykles.
Jiems nelabai patinka žmonės, kurie šneka angliškai. Jiems reikia bukagalvių, nemokančių kalbos ir tiesiog nieko nežinančių. „Kiauro“ kaimiečio iš Lietuvos“.
„Kai pirmą kartą susitikau su Jacqueline, manęs paklausė, ar šneku angliškai. Pasakiau, kad vos vos. Ir ji pasakė, kad labai blogai. Po to aš paklausiau kitų, kodėl. [Pasirodo], todėl, kad jiems nelabai patinka žmonės, kurie šneka angliškai. Jiems reikia bukagalvių, nemokančių kalbos ir tiesiog nieko nežinančių. „Kiauro“ kaimiečio iš Lietuvos“, – sako Laurynas.
Darbininkai vištidėse nuolat buvo užgauliojami, vadovai juokdavosi, kad Anglijoje emigrantai neturi jokių teisių. Visa tai Laurynas ir jo kolegos kentėjo daugiau nei metus.
„Išdirbau maždaug metus – plius minus kelios dienos. Kai buvau pametęs pasą, tiesiog domėjausi, skaičiau daug straipsnių, žiūrėjau, ką galima daryti, kur galima kreiptis, nepuoliau iš karto, kad čia blogai. Mūšio lauke vienas – ne karys. Tiesiog išaiškinau žmonėms, kad čia yra blogai. Jie sako – na, taip, taip, ir man pavyko surinkti grupę, kuri susivienijo su manimi. Mes kreipėmės į „Citizens Advice“ biurą ir pasirodo – taip, mes buvome teisūs, ten viskas buvo blogai“, – pasakoja Laurynas.
Visus nuskriaustuosius suvienijo lemtinga skriaudėjų klaida. Jie be rimtos priežasties nusprendė pasisavinti vištgaudžių kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus. O to jau buvo per daug.
„Tiesiog neišmokėjo atlyginimų, visi laukė, nes buvo didžiausi to mėnesio atlyginimai. Dažniausiai, kai būdavo didžiausi atlyginimai, būdavo atimami. Gaudavo visi mažiausius. Tas lietuvis viską ten kurstydavo – pasakydavo anglams viršininkams nemokėti tam ir tam namui, ir tie nemokėdavo“, – prisimena Laurynas.
Visus nuskriaustuosius suvienijo lemtinga skriaudėjų klaida. Jie be rimtos priežasties nusprendė pasisavinti vištgaudžių kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus. O to jau buvo per daug.
Labiausiai nuskriausti Jacqueline ir Darrello Houghtonų samdiniai surašė savo liudijimus Anglijos teisėtvarkos pareigūnams ir iš savo skriaudėjų pareikalavo atlyginti patirtą žalą.
„Kreipėmės septyni lietuviai į „Citizens Advice“ biurą. Pasakė ateiti pirmadienį – bus pokalbis. Kai nuvykome, jau laukė Kento policijos pareigūnai, tam tikrų įmonių darbuotojai, vertėjai. Surado, kur mus apgyvendinti. Vienus išvežė į vieną miestą, kitus – į kitą. Išskirstė į dvi grupes“, – pasakoja Laurynas.
Į Lietuvą grįžti nesiruošia
Dvejus metus ši byla buvo neviešinama, tyrėjai rinko duomenis. Visi liudytojai buvo ir tebėra saugomi. Ir štai rugpjūčio mėnesį surinkta informacija pateko į teismą Londone.
Kol kas prieš Anglijos teismą stojo tik pagrindiniai vištgaudžių vadovai – anglai. Tuo metu skriaudiku taip pat įvardijamas lietuvis Edikas yra dingęs.
„Anglijos policija yra išdavusi tiktai vietinio arešto orderį. Europos arešto orderis iki šiol nėra išduotas, bet net neaišku, kodėl. Jo neranda. Mano manymu, jis yra Lietuvoje“, – sako Laurynas.
Visa Anglija susidomėjusi stebi šios bylos eigą. Dauguma vietinių palaiko vergais buvusius lietuvius.
Visa Anglija susidomėjusi stebi šios bylos eigą. Dauguma vietinių palaiko vergais buvusius lietuvius.
„Aš pats dabar gyvenu su brite, gaunu paramos iš jos šeimos, visi sako, kad net neįsivaizduoja, kaip čia galėjo visa tai įvykti. Jie tiesiog visi šokiruoti“, – sako lietuvis.
Kad ir kokia sunki buvo Lauryno pradžia Anglijoje, jis jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios šalies. Čia turi merginą, darbą automobilių plovykloje, todėl grįžti į Lietuvą nenori.
