Šiaulių ,meras Artūras Visockas savo socialiniame tinkle pranešė, kad skulptorius Gintautas Lukošaitis raštu priminė, jog verkiančios mergaitės skulptūros vieta buvo laikina ir laikas rasti kitą vietą: „Šiauliai – saulėtos šypsenos miestas. Pasakykite tai savo draugams. Ir draugų draugams. Mano nuomone, ši skulptūra yra meno kūrinys, kuris abejingų nepaliko. Ypač domėjosi turistai.“
Tuo tarpu G.Lukošaitis situaciją viešai pakomentavo su ironija: „Su ta mergaite kaip su pinigine. Pameti piniginę, o po to randi. Ir vėl nuotaika puiki.“
Socialiniuose tinkluose iš tiesų užvirė diskusijos. Vieni klausė, ar tai nėra pinigų švaistymas – pastatytų vieną kartą ten, kur reikia, o ne kelis kartus.
Dar kiti siūlė nešti mergaitę į mero kabinetą – tegul ten ir rėkia. Taip pat ji tiktų priešais savivaldybės langus. Panašaus tipo emocijos tiesiog užplūdo skulptūros autorių.
„Aš pats ją nuėmiau. Kodėl niekas nenorėjo girdėti – aš iškart sakiau, kad skulptūrai ši vieta yra laikina. Prasideda aikštės projektavimo darbai. Simboliška ir natūralu, kad skulptūrą nuėmiau prieš Kalėdas ir Naujuosius metus. Taip pat ir dėl saugumo“, – sakė skulptorius, pastebėjęs, kad kūrinio tvirtinimas jau ne toks stabilus.
Ar buvo vandalizmo požymių ant mergaitės? „Buvo. Kartą pastebėjau, kad jos burnoje palikta nuorūka. Taip jau žmonės reaguoja į šią skulptūrą. Norisi išsilieti. Gal tikrai geriau tai daryti ne ant gyvųjų, o ant auksinių mergaičių“, – sakė pašnekovas.
Plona ir sunkiai nusakoma riba, kurią gali netyčia peržengti, kai svetimo krašto moralinės ir etinės ribos tau yra nepažintos.
Ar žino autorius, kur norėtų matyti savo kūrinį? G.Lukošaitis primena, kad tikrieji savininkai yra Šiauliai – kur žmonėms pasirodys teisinga, ten ir stovės.
„Aš šiuo klausimu būsiu šone – manęs nereikia atsiklausinėti. Jei jau visai emocišką nesąmonę darytų, gal tada ir pasakyčiau. Jei nebus perlipta riba, man nesvarbi vieta“, – teigė G.Lukošaitis, pastebėjęs, kad mergaitė jaudina ir įelektrina visuomenę.
Kokia vieta emociškai galėtų netikti? Skulptorius tiksliai dar nežino, tačiau sako, kad tai pajustų. Menininkui ne prie širdies, ką kitas menininkas iš Japonijos Tatzu Nishi padarė su „Laisvės“ statula Kaune. Jo nuomone, šis menininkas tiesiog nežino, kiek daug mums reiškia laisvės simboliai.
G.Lukošaitis prisiminė, jog kadaise Šiauliuose vienas užsienio menininkas papuošė galerijos laiptus duonos kepalais: „Vos nesusimušėme. Duona lietuviui yra kažkas brangaus, iš ko juoktis nevalia. Mano močiutė Sibire badavo, todėl su duona man niekas nežais. žiauriai susipykome.
Vienas meno kritikas suprato, ką aš norėjau pasakyti. Jis tokį meną pavadino „piktžodžiavimu“ – tai jau už provokacijos ribų. Plona ir sunkiai nusakoma riba, kurią gali netyčia peržengti, kai svetimo krašto moralinės ir etinės ribos tau yra nepažintos.“
