– Riedlenčių sportas – plati sritis. Papasakokite apie tai, kuo konkrečiai užsiimate.
– Važinėju ilgosiomis riedlentėmis. Su jomis galima daryti daug ką – atlikti triukus, šokti ir panašiai. Aš užsiimu ilgųjų riedlenčių lenktynėmis žemyn kalnu. Tai panašu į Formulę-1. Iš esmės, važiuoji vingiuota trasa nuo kalno ir turi būti pirmas. Mes negauname taškų už triukus ar kažkokius gražius paslydimus, tiesiog laimime arba pralaimime.
– Kiek laiko lenktyniaujate?
– „Lentų pasauliui“ priklausau nuo vaikystės, bet profesionaliai važinėju 3 – 4 metus. Kol kas esu vienintelis lietuvis, atstovaujantis mūsų šaliai pasaulio profesionalų lygoje. Lietuvos ilgųjų riedlenčių žemyn kalnu istorija prasidėjo 2013-aisiais, kai aš pirmą kartą sudalyvavau pasaulio čempionate. Tas įvykis įrašytas į metraštį. Prieš varžybas organizatoriai sakė, kur čia tas bičas iš Lietuvos? Sakė, kad jiems garbė mane matyti varžybose, nes nesu iš didžiųjų šalių, kuriuose šis sportas jau įprastas.
Tarkim, atvažiuoju į pasaulio čempionatą, o jame 80 proc. dalyvių dėvi mūsų gamintus kostiumus.
– Ar lenktyniavimas redlentėmis – brangus malonumas?
– Na, priklausomai nuo to, kaip nori tuo užsiimti. Įranga – ne tokia ir brangi. Didžiausios išlaidos – kelionėms. Jei esi profesionalas, turi važinėti po pasaulį, kad dalyvautum visuose važiavimuose. Lenktynių etapai vyksta visame pasaulyje, o rezultatai skaičiuojami po visų etapų. Jei praleidi varžybas, tarkim, kokiuose Filipinuose, tave greitai aplenkia.
– Kaip jūs iš riedlentininko lenktynininko tapote verslininku?
– Man nepatinka žodis „verslininkas“. Tai – mainų programa. Savo kompanijos, susijusios su sportu, norėjau nuo mažens. Mokykloje svajojau gaminti kedus. Man nereikėjo nieko, galėjau nevalgyti, bet būtinai turėjau turėti kedus. Kai buvau penkerių, mama iš Vengrijos parvežė baltus odinius kedus. Kaip dabar atsimenu ant mėlyno pado išspaustą raudoną raketę ir tikros odos baltus batus. Tais laikais dar visi pabrėždavo, kad čia tikra oda! Buvau apsėstas kedų (juokiasi, – aut. past.).
Juokas juokais, bet noriu likti sporto pasaulyje bet kuriomis priemonėmis. Supratau, kad norint lenktyniauti, net Europoje, man reikia daug pinigų. Kad galėčiau treniruotis, galiu dirbti puse etato, bet pajamų neužtenka. Įmonę įkūriau, nes noriu likti su šiuo sportu ir tada, kai nebegalėsiu važiuoti dėl amžiaus ar tiesiog „sulūšiu“.
– Ir kaip sekasi?
– Kompanija dar jauna, bet sparčiai auga. Kol kas neišgaliu samdyti darbuotojų, mokėti jiems atlyginimus, tačiau su manimi dirba laisvai samdomi žmonės, su kuriais dalinuosi viskuo, ką uždirbu. Nenoriu tiesiog pasiimti pinigus iš parduotuvės ir nusipirkti „Bentley“. Žmonės jaučia, kad darau tai, ką mėgstu ir išmanau, o įmonę kūriau ne tam, jog pasipelnyčiau. Mane erzina, jog dabartinis pasaulis surėdytas taip, kad daugelis trokšta tik gauti pajamas ir nesvarbu kaip.
Kompanijoje dirba žmonės, kurie tokie pat aistringi „važinėtojai“, kaip aš. Kurie supranta, koks jausmas lenktyniauti. Mes – lyg viena šeima. Mano tikslas buvo sukurti darbo vietų žmonėms, kurie taip pat kažkuriuo būdu nori užsidirbti iš to, ką labiausiai mėgsta. Mes buvome kartu dar iki BTR įkūrimo ir likom kartu pradėjus veiklą. Pasitikime vieni kitais.
Jei jau tėškiesi, dažniausiai prireikia ir reabilitacijos.
Visi žino, kad aš pats gyvenu vienam kambariuke, apsistatęs riedlentėmis, ir neturiu beveik nieko. Mano biuras – kompiuteris tame kambariuke ir didelė lenta su darbų sąrašais.
Žmonės iš viso pasaulio siunčia man laiškus šimtais ir prašosi priimami į komandą, tėvai bando įkišti savo vaikus ir panašiai. Mus jau žino, tačiau turbūt neįsivaizduoja, kad kompanijos darbai vyksta 8 kvadratinių metrų kambarėlyje. Garsias kompanijas žmonės įsivaizduoja su gigantiškais fabrikais ir privačiais apartamentais. Bet, žinokit, ne. Šiai kompanijai vadovauja bičas, miegantis su riedlentėm vienoj lovoj vietoj panos (juokiasi, – aut. past.).
– Keliuose čempionatuose dalyvavote ir kaip sekėsi?
– Na, nuo 2013-ųjų dalyvauju, kur galiu. Pernai važiavau Vokietijos lygos lenktynėse, 7-iuose iš 8 etapų. 2013-aisiais važiavau viename pasaulio čempionate, pernai – dviejuose čempionatuose (iš viso keturiolika varžybų per metus) ir dviejuose šiemet. Ai, dar gi, Latvijoje laimėjau Baltijos šalių čempiono vardą. Bet tarp čempionatų dar buvo gausybė kitų, mažesnių, varžybų, kvalifikacinių pasaulio taurių ir panašių. Visur sekėsi labai gerai.
– Lenktyniaudamas pinigų neuždirbate, kokia viso to prasmė?
– Begalinis malonumas. Žinai, aš negaliu nupasakoti jausmo važiuojant. Tai, kaip seksas, kol pats nepabandysi, tol nesuprasi. Tas jausmas toks, kad galėtum atiduoti paskutinius triusikus vien dėl galimybės važiuoti.
Daug jaunų žmonių dalį metų dirba bet kokius darbus tam, kad vieną sezoną galėtų lenktyniauti. Šis sportas pasaulyje nėra toks išvystytas, kad tik iš jo būtų galima gyventi gerai. Kad galėtum išgyventi šioje srityje, reikia įkurti, pavyzdžiui, savo vardinę liniją. Ką nors gaminti, pardavinėti ar tapti kompanijos „veidu“ ir iš to uždirbti.
– Jungtinės Karalystės oras – ne pats dėkingiausias riedlenčių sportui.
– Būtent. Aš buvau pirmas, pradėjęs kalbinti mūsiškius treniruotis per lietų. Sakiau, „chebra, mes gyvenam tokiom sąlygom ir, jei bijosim vandens, pusę metų sėdėsim be treniruočių. Paverčiam tai savo privalumu?“ Ir pavyko. Palijus mūsiškiams važiuoti sekasi geriausiai, nes kitų šalių atstovai bijo net į trasą išvažiuoti.
– Treniruojatės gatvėse, kaip į jus reaguoja pareigūnai ir vairuotojai?
– Treniruotės gatvėse – nelegalios, tačiau aplinkinių reakcija priklauso nuo konkrečių žmonių ir šalies. Londone treniruojamės gyvenamuosiuose rajonuose, turime savo vietas.
Nekviečiame ten visų, yra grupė, kuri keletą metų važinėja ten pat, pažįsta kaimynus, prižiūri tvarką ir nekrečia nesąmonių. Gyventojai mato, kad mes atvažiuojam su aprangomis, reikiama įranga ir žinom, ką darom. Ne kokie idiotai, apsirūkę „žolės“, prisigėrę alaus, su šortukais vaidinantys erelius. Tų rajonų gyventojai atsiveda vaikus pažiūrėti, kaip treniruojamės.
Jei patikrina policija, dažniausiai patys susižavėję žiūri, pagiria ir nieko nedaro. Bet jei mūsų paprašo iš kur nors išvažiuoti, visada taip ir padarome, nešokame aiškinti savo teisių, nes privalome gerbti vieni kitus. Užsienyje vairuotojai į mus reaguoja, kaip į besitreniruojančius dviratininkus.
– Siekiate tapti pasaulio čempionu?
– Norėčiau, bet aš realistas. Pirma, Londone nėra tinkamų kalnų profesionaliai treniruotis. Antra, nevažinėju į visus pasaulyje vykstančius varžybų etapus, nes nepakanka pinigų. Trečia, būnant trisdešimties konkuruoti su paaugliais, kurie, lėkdami 100 km per valandą greičiu, trenkiasi į bortą, atsistoja, nusipurto ir važiuoja toliau, man labai sudėtinga.
Man nepaprastai patinka dirbti su vaikais, kurie, kaip kempinės, sugeria naujus dalykus.
– Prakalbote apie griuvimus, kaip dažnai pasitaiko rimtų traumų?
– Šiame sporte griuvimas – kasdienis dalykas. Jei negriūni, kažką darai ne taip. Esu patyręs visokiausių išnirimų, raumenų, sąnarių plyšimų, susilaužęs šonkaulius ir dar daug ką. Patirtis riedlenčių sporte ateina per nesėkmes, tačiau nesėkmių padariniai – labai skausmingi. Mūsų traumos – ne šiaip patempimai ar sumušimai, kurie pasitaiko bene kasdien. Jei tėškiesi, dažniausiai prireikia ir reabilitacijos.
– Apsauginiai kostiumai – ne pirmo būtinumo prekė ir, turbūt, brangi. Ar užsakymų – pakanka?
Šiuo metu „Born To Ride“ (BTR) Europoje – pagrindiniai tikros odos apsauginių kostiumų riedlentininkams gamintojai. Tad taip, užsakymų pakanka. Tarkim, atvažiuoju į pasaulio čempionatą, o jame 80 proc. dalyvių dėvi BTR kostiumus. Riedlentininkai kompanija pasitiki, nes aš esu savas. Kartu su jais važiuoju ir parduodu kostiumus. Nesu kažkoks nesusipratęs biznierius, įsukęs pelningą versliuką, kaip kiti kostiumų gamintojai, kurių lenktynininkai nepažįsta asmeniškai.
Kostiumai – vienetiniai, jie siuvami konkrečiam žmogui, nėra bendrų dydžių. Šiame sporte kostiumas – itin svarbus, nes jis gali paveikti rezultatą. Kostiumo raukšlė, kaip ir nereikalingas rankos pakėlimas, gali kainuoti pergalę. Mes pateikiame formą, į kurią žmogus įrašo savo matmenis. Kostiumui reikia 26 matmenų. Dizainą galime padaryti bet kokį, prisiūti vėliavas, vardus, rėmėjų pavadinimus... Kostiumą pasiūti ir pristatyti užtrunka mėnesį – du, o jis kainuoja 305 svarus sterlingus arba 420 eurų.
Šiai kompanijai vadovauja bičas, miegantis su riedlentėm vienoj lovoj vietoj panos.
– Ar uždarbio pakanka pragyvenimui?
– Pakaktų, jei visas uždarbis liktų tik man. Kadangi, pajamas dalinamės, neužtenka pragyvenimui, tad dar puse etato dirbu vairuotoju.
Būkim biedni, bet teisingi, vien iš šių kostiumų, apskritai, sunku pragyventi. Jų gamyba – brangi ir neįmanoma gaminti urmu, kad išeitų pigiau. Jie – ilgaamžiai, o užsakovų rinka – ribota. Kai kompanija išsiplės, padaugės veiklos sričių, tada, manau, galėsiu išgyventi ir įdarbinti žmones. Kol kas didžiąją dalį darbų darau pats.
Sykį sugedus automobiliui, tris kostiumus, po 4,5 kg vežiau rankose ant riedlentės daugiau nei tris kilometrus. Visas suprakaitavęs, besikeikdamas sustojau ir nusifotografavau. Jei kada nors koks žmogėnas išdrįstų man pasakyti, kad nesunkiai dirbau ar nemėginau sutaupyti, galėčiau parodyti ir pasiųsti velniop.
– Kokie jūsų ateities tikslai?
– Svarbiausias tikslas – perduoti savo žinias. Man nepaprastai patinka dirbti su vaikais, kurie, kaip kempinės, sugeria naujus dalykus. Džiaugiasi kiekvienu išmoktu judesiu, klausosi, stebisi, mokosi, stengiasi.
Matydamas tą tikrąją, nesuvaidintą, laimę, augi kartu su jais. Kai visiškai galėsiu išgyventi iš BTR, galėsiu važiuoti į Lietuvą, likti ten mėnesį ar ilgiau, treniruoti vaikus, rengti stovyklas ir užsiimti kitais projektais. Būdamas Lietuvoje riedlentininkus mokiau vienybės. Jie ten stipriai konkuruoja, o konkuruodami apteršia visą riedlentininkų įvaizdį ir žlugdo vaikų svajones. Labai norėčiau, kad Lietuvos riedlentininkai susivienytų, dirbtų išvien, kad sukurtų ateitį tiems mažiems bambukams, kurie dabar išsižioję stebi profesionalus.
