Frazės „griekas dzūko nemylėc, kožnū dzien“ ant įvairaus tipo drabužių tapo absoliučia verslininkų Mildos ir Justino Staugaičių įkurto prekės ženklo „Viecinis“ sėkme. Apie tai pokalbis su Milda.
– Kaip kilo idėja sukurti prekės ženklą „Viecinis“?
– Vieno atsakymo tikrai nėra. O nutiko taip, jog mes abu su vyru esame dzūkai, ir mums be galo patinka tarmės. Tad pradėjome diskutuoti, kur šį pomėgį galėtume panaudoti. Pastebėjome, kad Alytaus miestui reikalingas indentitetas, tad sekėme kitus prekės ženklus, kad pasisemtume daugiau idėjų.
Taip pat mano močiutė yra dzūkė, tad vaikystę praleidome su lietuvišku sūriu, medumi su agurkais, ir žodžiais, kurių dar tada nesupratome. Kai kartu su sese išgirsdavome iš mamos, jog važiuojame pas močiutę, mes pradėdavome verkti. Ne dėl to, jog kaime būtų nesmagu, mes labai norėdavome ten. Problema – nesuprasdavome, ką močiutė kalba. Mums visada reikėdavo vertėjo. (Šypsosi)
– Ar verslo idėją įgyvendinti paskatino kiti populiarūs drabužių prekės ženklai?
– Labiausiai ir nenorėjome būti tokie kaip visi. Jeigu kas nors prieš penkis metus man būtų pasakę, jog aš kursiu drabužius, tikrai nebūčiau tuo patikėjusi. Pats produkto estetinis vaizdas atsirado su maketu bei dizainu, tad iškėlėme klausimą, kur tai galėtume parodyti. Ir taip atsirado sprendimas – drabužiai.
O pats produkto realizavimas, jog kartu su alytiškiais kursime dizainą, su Alytaus siuvėjomis siųsime – tikrai nebūčiau pagalvojusi.
– Bet jūs gyvenate Kaune, kodėl produktų gamyba vyksta Alytuje?
Mes nutarėme, kad viskas iki paskutinio siūlo privalo būti dzūkiška. Šiuo metu gyvename Kaune, tačiau abu esame iš Alytaus. Bet atstumas beveik nieko nereiškia – vakarieniaujame su tėveliais Alytuje (šypsosi).
Su Justinu (vyru) buvome pėsčiomis parėję iš Kauno į Alytų, užtrukome dvi dienas, bet tikslą pasiekėme. Idėja paprasta – po studijų norėjome pareiti namo pas mamą. Taip pat mūsų vestuvės vyko Dzūkijoje. Tad ir pats produktas nestebino artimųjų - visi žinojo, kad ir ką sukursime, tai bus susiję su dzūkiškumu.
Pavyzdžiui, kai tu savo dvidešimt penktą gimtadienį rengi ne Kauno senamiestyje, kokiame nors prabangiame bare, o pas tėvus Alytuje pakvieti visus draugus, dar tampi apžvalginės kelionės aplink gimtąjį miestą gidu, tai niekam nekyla abejonių, kodėl mes vis dar kalbame apie tą Alytų (juokiasi).
– Tai močiutė ir išmokė kalbėti dzūkiškai?
– Niekas mūsų nemokė, mes patys savarankiškai pradėjome mokytis - skaitymo ir bendravimo keliu, ir dar šiandien nesijaučiame puikiai mokantys šią tarmę. Tam yra įvairi literatūra, pradedant dzūkų tarmės žodynais, baigiant kitų dzūkiškai kalbančiųjų istorijomis. Mokymosi metodas toks pat kaip ir mokantis bet kokią užsienio kalbą.
Galiausiai supratome, kad yra daugybė žmonių, kurie labai uoliai ir ilgą laiką mokosi, saugo tarmes, tik nedaugelis dar tai garsina. Gal kai kurie nenori, gėdijasi, ar paprasčiausiai neranda būdo skelbti.
Reikia suprasti, kad tarmių mokėjimas nėra kažkoks kaimietiškumas, priverčiantis jaustis nepatogiai, juk tai mūsų protėviai, praeities paveldas. Todėl savo prekės ženklą stengiamės pateikti kaip jaunatviško, laisvo stiliaus produktą. Norime tai labai puoselėti bei saugoti.
– Ar draugai prašė išmokyti kalbėti dzūkiška tarme?
– Būtent draugai ir šeima, iš tikrųjų, yra didžiausi palaikytojai, kurie prisidėjo prie idėjos realizavimo. O kalbant iš praktinės pusės – dažnai prašo išversti. (juokiasi)
Manau, jog mes, dzūkai, lyginti su žemaičiais, kalbame lėčiau, mus tikrai lengviau suprasti. Pavyzdžiui, pastarąsias dvi dienas čia (Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime) prie mūsų stendo priėję žmonės beveik visada suprasdavo, kas parašyta ant drabužių, ką reiškia įvairūs šie dzūkiški posakiai. Nors dauguma apsilankiusiųjų net nebuvo iš Dzūkijos krašto.
– Verslo idėjai sukurti ir realizuoti prireikia daug laiko ir pastangų. Ar jums buvo sunku pasiekti tai, ką turite dabar?
– Man atrodo, kad sunku būna tik tada, kai daug galvoji ir skaičiuoji, o jeigu darai iš idėjos – šiek tiek yra lengviau. Viecinis - projektas, kuris gimė spontaniškai, nes mes kartu su vyru turime savo verslus, čia yra trečia papildoma veikla, mūsų vaikas. (Šypsosi)
Ir pats produktas nestebino artimųjų - visi žinojo, kad ir ką sukursime, tai bus susiję su dzūkiškumu.
Gal dabar mažiau sportuojame, nelankome jogos pamokų, bet turime kitą papildomą užsiėmimą, kuris taip pat suteikia visišką pasitenkinimą. Grįžtame namo ir nepuolame skaityti naujienų portalų, o, verčiau, pasiimame kokią nors gerą dzūkišką knygą.
Atsirado nauja sritis, kuria domimės ir sekdami ja stengiamės tobulėti. Kai į veiklą žiūrime kaip į pomėgį – gyvenimas tampa paprastesnis, tik dar reikia truputį drąsos. Štai ir viskas.
– Išvengėte sunkumų?
– Na, sunkiausia buvo atskirti faktą, jog tai darai ne sau, o kitiems. Bet kai pamatai, jog žmonėms patinka, jie noriai perka, tuomet klausimų nekyla. Mes nuoširdžiai bijojome, kad žmonės nepirks, nepalaikys mūsų idėjos.
Šioje visuomenėje esame vizualiai išlepinti, matome daug gražių vaizdų, perkame tik populiariausius prekės ženklus, ką perka visos masės. Pavyzdžiui, populiarus prekės ženklas sukūrė telefoną, akivaizdu, kad artimiausiu metu tai turės didžioji dalis Lietuvos.
Ir štai atsiranda produktas, kuris puoselėja tarmes, reklamuoja kaimą, todėl labai bijojome provincijos sindromo, jog žmonės to nepirks aiškindami – ne, mes norime būti europiečiai, norime garsių prekės ženklų, o tu mums dabar siūlai produktą, kuris tiesiogiai siejasi su Lietuvos kaimu.
– O kas, jei nebūtų pavykę pripratinti visuomenės atsigręžti į Lietuvos kaimą, pirkti Jūsų produktus. Ar buvote tam pasiruošę?
– Manau, kiekvienas verslininkas jau turi būti pasiruošęs pralaimėjimui, nesvarbu, kaip sekasi šiandien. Privalome turėti du planus – vieną, jei nepasiseks. Bet kokiu atveju, mūsų draugai jau turėjo daug mūsų kuriamos lietuviškos atributikos.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad kartu su vyru turite dar du verslus. Ar jų turėjimas tapo savotišku privalumu ar labiau trūkumu, kuriant naują prekės ženklą?
– Aš pati dirbu reklamos srityje, su socialinių tinklų projektais, tai šis prekės ženklas man yra labai artimas. Tik skirtumas, jog anksčiau reklamos srityje įgytus įgūdžius pritaikydavau darbui su klientais, o ne savo pačios verslui. O vyras dirba pramonės srityje, tai su mūsų trečiuoju verslu nesisieja visiškai.
Aš dirbu su įvairiais populiariais Lietuvos prekės ženklais, stengiuosi juos pateikti taip, kad jie taptų populiaresni, gražesni, vartotojui labiau prieinamesni, tačiau savo produktui dažniausiai vis tiek keli didžiausius reikalavimus.
Aš pati esu perfekcionistė, stengiuosi, kad prieš pateikiant, mano akimis, tai turėtų atrodyti tobulai, o štai mano vyras – nori daryti kuo greičiau.
– Įsivaizduokite, kad jaunas žmogus kreipiasi į Jus prašydamas patarimo, kaip įgyvendinti savo verslo idėją. Kokius tris patarimus galite duoti žmogui, kuris dar neturi daug patirties, kuriant savo verslą?
– Visų pirma reikia turėti daug drąsos. Antra – reikia suprasti, jog tai atims labai daug laiko ir jeigu tu dabar sakai, kad neturi laiko, tai geriau net nepradėk. O trečia – jei supratai, kad turi pakankamai drąsos ir laiko – daryk ir pernelyg daug negalvok.
Aš pati esu perfekcionistė, stengiuosi, kad prieš pateikiant, mano akimis, tai turėtų atrodyti tobulai, o štai mano vyras – nori daryti kuo greičiau. Jis dažnai sako, jog geriau padarom, o paskui, jei kažkas bus negerai, galėsime pataisyti.
Gerų ar blogų idėjų visada bus, bet tai nėra problema. Mes visi norime greitai pamatyti galutinį rezultatą, o po pirmos nesėkmės viską metam. Tai irgi nėra blogai, nes suvoki, ko tu nenori daryti toliau.
– Ačiū Jums už pokalbį!