– Kaip kilo mintis atvykti į Angliją?
Rolandas: Kaip ir daugelis, važiavau trims mėnesiams susitaupyti pinigų ir grįžus Lietuvoje pradėti savo verslą. Atvykau būdamas 19 metų, tad beveik viskas, ką buvau Lietuvoje matęs, – darželis ir mokykla. Tiesa, šiek tiek mokiausi gaminti baldus, tačiau nekaip sekėsi, todėl geriau nusprendžiau atvažiuoti į Angliją. Tiesa, iš pradžių teko padirbėti statybose. Dirbdamas statybose kūriau planą, kaip kažkada „Bernelių užeigoje“ sėdėsiu ir valgysiu salotas. Tad viskas taip ir susiklostė – Anglijoje esu jau 10 metų.
Tomas: Aš į Angliją vykau metams laiko. Tačiau Anglija turėjo būti tik laikina stotelė pasipraktikuoti kalbą, o galutiniu tikslu buvau pasirinkęs Kanadą. Planuoti metai Anglijoje virto keliolika – esu čia jau apie 15 metų.
Lietuvoje baigiau mokslus Kauno technologijos kolegijoje. Paskutiniais studijų metais pradėjau darbą Vilniuje, iš pradžių, baldų eksporto, o vėliau – baldų konstravimo srityje. Po visus miestus važinėjau: Vilnius, Kaunas, Šilutė, Klaipėda... Po to atvykau iki Anglijos.
– Kokie pirmieji įspūdžiai ir pirmosios patirtys pasitiko jus atvažiavus į svečią šalį?
Rolandas: Tik atvažiavęs į Angliją iš pradžių dirbau vitaminų fabrike. Ten būnant atvažiavo ir draugė, kuri vėliau tapo mano žmona. 2004 metų vasarį atvykome į Londoną, ir dar tą patį vakarą per vieną draugą susipažinome su Tomu. Tuomet dar nebuvo jokios minties, kad kažkas mus vėliau sies.
Pradžia buvo tikrai ne kaip pasakoje. Atvažiuoji – ir iškart į statybas. Tokia daugumos lietuvių situacija. Kabiniesi į tai, ką turi.
Tomas: Pradžia buvo tikrai ne kaip pasakoje. Atvažiuoji – ir iškart į statybas. Tokia daugumos lietuvių situacija. Kabiniesi į tai, ką turi. Buvo ir nedarbo dienų, ir darbo dienų. Manau, kad dauguma lietuvių pradėjo nuo statybų, kaip ir mes patys. Tačiau teko dirbti ir baldų gamybos srityje, ir vairuotoju. Tiesa, neužilgo gavau rekomendacijas įsidarbinti tarptautinėje įmonėje – iš pradžių kaip pagalbinis „menedžeris“, vėliau teko išklausyti apsaugos mokymus, dirbti VIP konferencijų organizavimo ir vairavimo srityse.
– Kaip kilo mintis drauge įkurti „Bernelių užeigos“ verslą Londone?
Rolandas: mano mama nuo pat „Bernelių užeigos“ atsidarymo Lietuvoje ten dirbo virėja. Nenuostabu, jog visos mano šventės – gimtadieniai ar Kalėdos – praleistos būtent „Bernelių užeigoje“ Lietuvoje. Į Angliją atvykus to trūko.
O Lietuvoje man ten labai patiko – tiek maistas, tiek aplinka. Tad nusprendėme, jog ir čia būtų galima tai sukurti. Tuo metu su Tomu kartu gyvenome viename name. Susitikdavome vakarais cepelinus virdami, kepsnius sode kepdami. Apie „Bernelių užeigos“ įkūrimą Anglijoje šnekėjome ir diskutavome tikrai daug.
Galiausiai nusprendžiau paskambinti Algirdui Mažeikai – „Bernelių užeigos“ įkūrėjui Lietuvoje. Jam atskridus čia, mūsų diskusijos tęsėsi. Taip pat susisiekiau su mama, kuri sutiko atvykti į Londoną vadovauti virtuvei. Ilgai ieškojome patalpų restoranui, bet vis neradome.
Sugrįžęs į Londoną po atostogų, jau buvau pasiryžęs arba parvykti į Lietuvą, arba „Bernelių užeigą“ atidaryti. Likimas nusišypsojo – jau kitą dieną radau patalpas. Patyrėme streso ir dėl to, jog sausio 12 dieną turėjo įvykti restorano atidarymas, o licenciją restoranui gavome vos prieš kelias dienas – sausio 8-ąją. Tačiau visi nesklandumai išsisprendė ir šį sausį bus jau 3 metai kaip gyvuoja „Bernelių užeiga“.
Tomas: Iš tiesų, šią mintį generavome apie pora metų – diskutavome, šnekėjomės. Būnant Anglijoje trūko lietuviškumo, tad ilgai gvildenome idėją įkurti „Bernelių užeigą“. Galiausiai mums pavyko, nors ir restorano atidarymas vyko dideliu tempu. Susidūrėme su sunkumais – beveik viską naujai padarėme: nei virtuvės, nei radiatorių nebuvo. Kiek vėliau, viską įrengus dingo šildymas, o buvo žiema. Reikėjo greitai priimti sprendimus.
Buvo visko. Norėjome, jog restoranas duris atvertų ne sausį, o žymiai anksčiau – prieš Kalėdas. Tačiau atidarę „Bernelių užeigos“ restoraną, galėjome tik pasidžiaugti – buvome pirmieji „Bernelių užeigos“ atstovai Jungtinėje Karalystėje ir apskritai už Lietuvos ribų, tad greitai įgijome populiarumą ir pripažinimą.
– Ko reikia gerai verslo idėjai užsienyje?
Rolandas: Suburti gerą komandą. Didelio noro, tikėti savimi ir daryti, nebijoti. Tik, aišku, reikia ir pinigų turėti, nors, žinoma, kad ir kiek skaičiuosi, visad jų bus per mažai.
Tomas: Reikia turėti tikslą. Negali atsidaryti, nežinodamas, ko nori. Domėtis ta infrastruktūra, mūsų atveju – restoranais. Verta žinoti, kokie restoranai veikia aplinkui, ten nueiti, apsidairyti.
Kitas dalykas – investicijos. Pinigų irgi reikia. Kai aš atvažiavau į Angliją, dirbau sunkiai, nes žinojau, kad kažko sieksiu. Ne taip, kad gyvenu sau ir pramogauju. Reikėjo priimti svarbius sprendimus, atsisakiau kai kurių savaitgalių. Pora metų išvis be poilsio dienų reikėjo dirbti, nes siekiau savo tikslo.
Atsidarydamas verslą, be abejo, turi žinoti, ką nori atidaryti ir toje srityje kaupti kuo daugiau kontaktų su žmonėmis.
Atsidarydamas verslą, be abejo, turi žinoti, ką nori atidaryti ir toje srityje kaupti kuo daugiau kontaktų su žmonėmis.
Mes surinkome labai šaunų kolektyvą – tiek virtuvė labai stipri, visi padavėjai šaunūs bei apsaugos komanda puiki. Nebuvo nutikę jokių rimtų konfliktų.
Abu dirbome daug – ir Rolandas, ir aš. Kai pradėjome šnekėti apie planus įkurti restoraną, jau nuo to laiko nepaleido mintis, kad reikia atidėti pinigus „į šalį“, nes kažką kursime.
– Ar gyvenant Anglijoje lengviau užmegzti pažintis su čia atvykusiais tautiečiais, o gal su vietiniais britais ar užsieniečiais?
Tomas: Rolandas yra šituose kraštuose dažniau, tai jis lietuvių bendruomenę labai puikiai pažįsta. Aš esu visai kitoje Londono pusėje – vakariniame Londone. Daugiausia laiko ten ir praleidžiu. Pažįstame vietinius verslininkus, parduotuvių atstovus, tiekėjus, renginių organizatorius, taip pat remiame daug renginių.
Tiesa, dalis lietuvių į Angliją atvažiuoja iš šiltų namų, įpratę, jog viskas paruošta. Tačiau čia atvykus niekas nieko tau nepadės ant lėkštės. Reikia suktis ir dirbti. Kiti atvažiavę skundžiasi, kad nėra darbų – tokie žmonės neretai patys nesistengia ir nesiekia savo.
Darbo visad rasi, tik mokėk suktis. Man nebuvo ypatingai sunku, nes esu toks žmogus, kuris ypatingai greitai adaptuojuosi prie aplinkos. Kažką galbūt kamuoja namų ilgesys, tuomet prasideda verkšlenimai. Bet nėra kada verkšlenti. Dirbti reikia.
Nenuostabu, kad tarp užsieniečių populiarumą greitai įgijo cepelinai, kadangi tai – žinomiausias lietuviškas patiekalas, – sako Rolandas.
– Kokie populiariausi lietuvių bei užsieniečių užsisakomi patiekalai?
Rolandas: Tiesą sakant, kažkokio vieno patiekalo išskirti negalėtume, nes viskas pas mus yra skanu ir kiekvienas klientas turi savo pamėgtus patiekalus.
Nenuostabu, kad tarp užsieniečių populiarumą greitai įgijo cepelinai, kadangi tai – žinomiausias lietuviškas patiekalas. Svečiai taip pat mielai užsisako ir kitų mūsų siūlomų tradicinių lietuviškų patiekalų.
Išpopuliarėjo ir mūsų firminės karkos. Į restoraną užsuka ne tik lietuviai – ateina ir anglų ar indų. Neseniai kinai čia šventė gimtadienį. Buvo užsukę ir anglų lordai, kurie ragavo cepelinus. „Bernelių užeigoje“ Londone lankėsi ir Lietuvos politikai bei sporto legendos.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
Rolandas: Cepelinų jau nepasiilgstame. Kai pasiilgstame Lietuvos, tuomet nusiperkame bilietus ir skrendame atgal. Kai atvykome, nebuvo čia tiek daug koncertų, renginių, kiek yra dabar.
Kai atsidarė „Bernelių užeiga“ – niekas nepaprieštaraus – čia atsirado ženkliai daugiau renginių – atlikėjai iš Lietuvos važiavo kas mėnesį. Tačiau toks ir buvo mūsų tikslas – ne tik skaniai ir sočiai pavalgydinti, bet ir puoselėti jaukią aplinką ir pramogas jų išsiilgusiems tautiečiams. O žmonėms tai labai patinka. Per vieną mūsų restorano gimtadienių ir patys buvome užlipę ant scenos padainuoti. Tad nepramiegokite mūsų restorano gimtadienių, jei norite pamatyti siurprizų (juokiasi).
Tomas: artimųjų ir Lietuvos gamtos. Tačiau dabar į Lietuvą grįžtu retai ir jaučiuosi labiau kaip svečias. Maisto tikrai nepasiilgstame. Čia valgome galbūt net skaniau nei Lietuvoje. O ir lietuviškos muzikos pasiilgę tautiečiai gali Londone užsukti į gyvus koncertus – kas savaitgalį groja vis kitas muzikantas.
Po 7 metų, praleistų Anglijoje, trūko gero lietuviško restorano. Namuose virdavau cepelinus, rengdavau cepelinų balius, kepdavau šašlykus, – pasakoja Rolandas.
– Su kokiu didžiausiu iššūkiu teko susidurti emigravus į Jungtinę Karalystę?
Rolandas: Trūko Lietuvos. Jau po kokios savaitės. Po 7 metų, praleistų Anglijoje, trūko gero lietuviško restorano. Namuose virdavau cepelinus, rengdavau cepelinų balius, kepdavau šašlykus. Vien „Battersea“ parke iškepėme kokias 7 kiaules (juokiasi).
Viena įdomiausių patirčių pasitiko jau įkūrus mūsų restoraną – švenčiant „Bernelių užeigos“ vienerių metų gimtadienį, tą pačią naktį teko vežti žmoną gimdyti į ligoninę. Tad dabar turime dvigubą šventę – ir vaiko gimtadienį, ir „Bernelių užeigos“ gimtadienį.
Tomas: Ko labiausiai trūko? Atvykus pasikeitė aplinka, teko taikytis prie Anglijos mąstymo. Jis skiriasi nuo lietuviško. Taip pat teko užsikariauti „savo vietą ir lygiavertį pripažinimą“ tarp čia gyvenančių anglų, kurių akyse mes dažnai esame tik atvykėliai. Daugiau jokių sunkumų ar ilgesio nebuvo. Pasiilgau Lietuvos, bet nejau dabar sėdėsi ir verksi? Dirbti reikia.
