Tačiau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžia buvo galimybių metas. Į Panevėžį atvykę vokiečiai nusprendė finansuoti socialinių darbuotojų etatų steigimą, su sąlyga, kad būsimieji darbuotojai patys susiras grupes, su kuriomis dirbs.
Iš pradžių galvojusi apie standartinius sprendimus – vaikus, senelius – vėliau V.Beinortienė prisiminė romus. Aplankiusi visas Panevėžio romų šeimas, panevėžietė sužinojo ne tik apie kasdienes jų problemas, bet ir apie holokaustą. Sovietmečiu tabu tema buvę romų kankinimai ir žudymai išliko gyvi bendruomenės prisiminimuose. Iš beveik trisdešimties Vidos Beinortienės pažinotų šeimų naciai ir vietiniai baltaraiščiai nelietė tik dviejų. Šios istorikų mažai tyrinėtos patirtys šiandien simboliškai įamžinamos „Atminimo akmenyse“, Panevėžio J. Tilvyčio gatvės grindinyje, kur įrengiami pirmi Lietuvoje atminimo ženklai holokausto metu nukentėjusiems romams. Jei ne V.Beinortienė – dalies istorijų niekada nebūtume sužinoję.
– Kada ir kaip pradėjote tyrinėti holokaustą?
– Tai įvyko jau atgavus nepriklausomybę. Aš užėjau pas Sonią Sinkevičienę, su kuria bendraudavome dar ir iki tol. Ji parodė video įrašą, kuriame buvo pasakojama apie patirtis koncentracijos stovyklose. Ji pati dar papasakojo daugiau, parodė, kad turi pažymas iš lagerių. Tada visas nusiskundimas buvo, kad jai nemokama kompensacija, nors girdėjo, kad žydams tokios kompensacijos mokamos.
Man tai buvo naujiena: pradėjau klausinėti, kas dar iš romų buvo išvežti, susitikau su senesniais žmonėmis. Taip viena po kitos atsirado istorijos. Sovietiniais laikais žmonės bijojo kalbėti šia tema. Jei būčiau pradėjusi knygą rengti tada, kai žmonės dar gyvi buvo ir dar turėjo nuotraukų! Šiandien niekas apie tai nieko papasakoti jau nebegali, tik vaikai, ką girdėję iš savo tėvų senelių.
– Kiek romų šeimų pažinojote ir kiek jų turėjo tiesioginių sąsajų su holokaustu?
– Devyniasdešimtaisiais Panevėžyje gyveno apie 140 romų, iš viso buvo apie trisdešimt šeimų. Pažinojau ir bendravau su jomis visomis. Tik dvi šeimos neturėjo sąsajų su holokaustu.
Pavyzdžiui, Aleksandravičiai nacių okupacijos metu dirbo Kaune, tik vėliau persikėlė į Panevėžį. Jų nelietė. Kitas atvejis – iš Lenkijos kilęs Benediktas Bagdonavičius, į kuri žmonės kreipdavosi „pan“ (lenkiškai – ponas, aut. past.). Jis augino arklius, turėjo savo verslą ir jo šeima tai pat nebuvo vežama. Vežė visus, tačiau vėliau buvo nutarimas palikti tuos, kurie turi darbus, sėsliai gyvena. Jie turėjo registruotis nuolat, prisistatyti į tam tikrus saugumo organus. Bet tokių tada buvo mažuma – romai dar buvo klajokliai. Visos kitos šeimos vienaip ar kitaip nukentėjo – buvo žudomi, vežami priverstiniams darbams.
– Kaip susiklostydavo tų žmonių likimai, kuriems nepavyko išvengti represijų?
– Hitleris romus laikė pavojingąja, svetimųjų rase ir manė, kad juos reikia naikinti, taip pat kaip ir žydus. Šiandien Panevėžyje atidengiamuose „Atminimo akmenyse“ įamžinamų moterų istorijos, mano nuomone, atspindi romų likimus.
Hitleris romus laikė pavojingąja, svetimųjų rase ir manė, kad juos reikia naikinti, taip pat kaip ir žydus. Šiandien Panevėžyje atidengiamuose „Atminimo akmenyse“ įamžinamų moterų istorijos, mano nuomone, atspindi romų likimus.
Anastazija Bagdonavičiūtė-Jablonskienė kartu su keliais savo giminaičiais buvo sušaudyta Pravieniškėse, kur buvo įsteigta priverčiamojo darbo stovykla. Didžioji dauguma represijas patyrusių Lietuvos romų buvo nuvežti į šią stovyklą. Dirbti pajėgūs suaugę žmonės ir paaugliai buvo palikti, seni žmonės ir vaikai buvo sušaudyti. Anastazijai tuo metu buvo beveik septyniasdešimt, ji nužudyta kartu savo anūkais.
Ona Bagdonavičiūtė-Matuzevičienė buvo išvežta į koncentracijos stovyklą ir netekusi vyro bei penkių vaikų grįžo į Panevėžį iš Vokietijos. Tai padarė pėsčiomis, nėščia, likus dviem mėnesiams iki gimdymo. Jau grįžus, gimė dukra Olga. Vėliau Ona Matuzevičienė sukūrė naują šeimą su Leonu Kasparavičiumi, kuris holokausto metu buvo netekęs savo septynių vaikų ir žmonos.
Zosės Matuzevičiūtės vaikai, mama, broliai ir močiutė buvo sušaudyti. Vėliau Zosė pateko į Nacvailerio koncentracijos stovyklą, kurioje jai pavyko išgyventi.
Skaudus likimas ir Onos Grachauskienės, kuri buvo išvežta į Vokietiją, dirbo pas vieną vokietį namų ūkio darbus ir slaugė ligonius. Ten susipažino su sovietinės armijos leitenantu, taip pat romu, su kuriuo grįžo gyventi į Panevėžį ir susilaukė septyniolikos vaikų, iš kurių išgyveno dvylika.
Svarbu prisiminti ir tuos, kurie buvo sužeisti karo metu, jiems pavyko grįžti, tačiau jie greitai mirė nuo sužeidimų.
– JAV Holokausto memorialinis muziejus Vašingtone pateikia apytikslius duomenis, kad Antrojo pasaulinio karo metu dujų kamerose, koncentracijos stovyklose ir masinių žudynių vietose nužudyta apie 220 000 romų arba ketvirtadalis populiacijos. Ar šis skaičius panašus ir Lietuvoje?
– Žinių turime nedaug ir jos taip pat ne visai tikslios, nes nėra galimybių patikrinti. Istorikas Arūnas Bubnys ir pedagogas Vytautas Toleikis skaičiuoja, kad iki karo mūsų šalyje gyveno apie 1500 romų, sušaudyti, numarinti dujų kamerose ar kažkokiu kitu būdu nužudytas maždaug trečdalis – 500.
– Kiek ši baisi tragedija yra įsirėžusi į romų kaip tautos atmintį? Kiek žmonės yra linkę pasakoti apie savo išgyvenimus?
– Žmonės pasakoja. Suvokia holokaustą kaip žiaurias žudynes, pareikalavusias beprasmių aukų. Bet apskritai žinios apie tai gana menkos – iš pasakojimų sunku sužinoti koncentracijos stovyklų pavadinimus, jose praleistą laiką, vos vienas kitas turi archyvinius dokumentus apie artimųjų išvežimą. Dalį dokumentų sunaikino naciai, besitraukdami, kiti dingo gaisruose.
Žmonės pasakoja. Suvokia holokaustą kaip žiaurias žudynes, pareikalavusias beprasmių aukų. Bet apskritai žinios apie tai gana menkos.
Visi daugmaž žino ir prisimena, kad pirmiausias išvežimo taškas buvo Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykla, kur sušaudė senyvo amžiaus žmones ir vaikus. Likę buvo išvežti darbams į Vokietiją ir Prancūziją. Kai kurie panevėžiečiai pasakojo, kad kai amerikiečiai išlaisvino jų stovyklas, jiems buvo siūloma nebegrįžti į tuomet jau Sovietų Sąjungos dalimi tapusią Lietuvą. Visi romai atsisakė ir grįžo į Panevėžį.
– Lietuvoje apie romų holokaustą viešojoje erdvėje, istorijos vadovėliuose beveik nekalbama. Kiek realu sugriauti šią tylos sieną?
– Svarbu, kad romų patirtys holokausto metu pagaliau irgi būtų įamžinamos ir atmenamos – romai labai stipriai nukentėjo holokausto metu. Tik reikia nepamiršti, kad ši tauta yra prasčiau išsilavinusi, labiau linkusi į izoliaciją, tad apie tai rečiau kalba. Mes, lietuviai turėtume padėti jai padėti ir kalbėti apie tai, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu.
Vida Beinortienė kartu su seserimi Daiva Tumasonyte sudarė knygą „Romų pasakos“. Joje pristatomi romų bendruomenės papročiai ir tradicijos, kurios atsispindi knygoje pateikiamose pasakose ir patarlėse originalia romų ir lietuvių kalbomis.
