Šiuo metu galiojančiame Įstatyme nustatyta, kad įrangos, nebūtinos teikėjo ūkinei veiklai užtikrinti, bet reikalingos vietos nustatymo duomenims teikti Bendrajam pagalbos centrui, įsigijimo, įdiegimo (pritaikymo), atnaujinimo ir veikimo palaikymo išlaidos viešųjų ryšių tinklų teikėjams ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams kompensuojamos valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.
Pastaroji norma Įstatyme atsirado remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu, kuriuo jis konstatavo, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti. Vykdydama Įstatymą valstybė per 5 metus (2008–2012 m.) 3 mobiliojo ryšio operatoriams sumokėjo 6,533 mln. Lt.
VRM siūlo vietos nustatymo duomenų teikimą BPC pradėti traktuoti ne kaip valstybės funkcijų vykdymą, bet kaip verslo socialinę funkciją ir pareigą. Savo poziciją ministerija grindžia kitais Konstitucinio Teismo nutarimais (2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d.), kuriais jis pasisakė dėl nuosavybės socialinės funkcijos bei ne valstybės nuosavybės subjektų pareigos prisidėti prie visuomenės reikmių užtikrinimo.
2012 metais BPC ir RRT apklausė 22 Europos valstybes dėl kompensavimo už vietos nustatymo duomenų teikimą 112 ir kitoms pagalbos tarnybos. Šios apklausos parodė, kad nė vienoje iš 22 valstybių vietos nustatymo duomenų išlaidos nekompensuojamos, teigiama VRM aiškinamajame rašte Vyriausybei.
„Jeigu ryšio operatoriai nesutinka savo noru veikti socialiai atsakingai ir prisidėti tiek prie savo klientų, tiek prie visuomenės saugumo, tada valstybė turi tarti savo žodį ir nustatyti jiems aiškias prievoles“, – sako ministras D. A. Barakauskas.
