T.Žilinskas buvo paskirtas vidaus reikalų ministru, nes kiti „Tvarkos ir teisingumo“ kandidatai netiko prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Premjeras Algirdas Butkevičius ir „tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas naująjį ministrą apdalijo užduotimis, o S.Skvernelis ministeriją paliko pareikšdamas, kad T.Žilinskas – prastas pasirinkimas. Tokią pat nuomonę išsakė kai kurios pareigūnų profesinės sąjungos.
Nors T.Žilinskas poste dar tik šildosi kojas, bet jau dabar nesako griežto „ne“ galimybei ateityje pasukti į politiką.
– Premjeras minėjo, kad atsiliekama su regionų plėtra. Kokius pasiūlymus žadate teikti ir kaip, jūsų nuomone, reikėtų mažinti regionų atsilikimą?
– Kaip ir esu minėjęs – aš šiek tiek prašau laiko, nes tai yra sritis, su kuria nedirbau. Daugiau kaip 20 metų dirbau viešojo saugumo srityje, o regioninė politika man yra mažiau žinoma. Ministerijos uždavinius žinau – tai yra ir tolygus regionų vystymasis, atskirties mažinimas regionuose.
Aš artimiausiu metu susipažinsiu su esama situacija. Premjeras man aiškią užduotį suformulavo, kad nėra gerai su regionine politika. Tą susitikime Vyriausybėje akcentavo ir Pramonininkų konfederacija. Atsižvelgdamas į visus pastebėjimus, susipažinęs, po kažkurio laiko galėsiu įvardinti ir konkrečius darbus. Noriu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prastai įsisavinamos lėšos. Vienas iš mano darbų bus pagerinti šį rodiklį.
– Kaip manote, ar pusmetis yra pakankamas laikas bent ką nors nuveikti toje srityje? Ar jums nėra šiek tiek liūdna, kad tik pusę metų teturite – spėsite susidėlioti darbus ir kadencija bus baigta?
– Liūdėti nėra kada, laiko tarpas yra labai trumpas. Aš žiūriu į tai kaip į savo gyvenimo iššūkį. Manau, kad tai yra pakankamas laiko tarpas kažką nuveikti. Aš vedu tokią paralelę: per Lietuvos pirmininkavimą ES teko pirmininkauti aukšto lygio darbo formatui Briuselyje.
Prašau ne tris mėnesius manęs nekritikuoti, o bent trisdešimt dienų.
Pirmininkavimas irgi truko šešis mėnesius ir reikėjo pasiekti rezultatus, kad nelinksniuotų mūsų valstybės. Ir tai buvo įmanoma. Taip, šiame poste laikas trumpas, Seimas atostogų išeis birželį, taip kad prašau ne tris mėnesius manęs nekritikuoti, o bent trisdešimt dienų, per kurias su komanda susidėliosime darbus.
– Iki šiol jūsų darbas buvo paprastesnis – buvo planas, kurį reikia įvykdyti. O kaip dabar, kai viską reikia organizuoti pačiam? Kaip skiriasi darbo apimtis? Kaip aprėpiate viską? Sunku priprasti?
– Viena būti karjeros valstybės tarnautoju, kita būti politiku, nesvarbu, kad aš nepartinis ir pasirinktas kaip profesionalas. Ministro postas yra politinis. Ketvirtąją ministravimo dieną galiu pasakyti, kad 24 valandų per parą yra mažoka.
Kaip departamento direktorius, žinoma, nebuvau sprendimų priėmėjas, bet teikiau nemažai pasiūlymų, iniciatyvų. Nebuvo tai tik vykdytojo vaidmuo, buvo nemažai kūrybos.
– Į postą jus delegavęs Rolandas Paksas spaudoje irgi kalbėjo apie jums keliamus uždavinius, vienas iš jų – pasirengti galimam migrantų antplūdžiui. Ar sutinkate, kad to reikia?
– Vyriausybė yra priėmusi sprendimą per dvejus metus perkelti 1105 migrantus ir aš manau, kad klausimas šiuo metu sprendžiamas vangokai. Žadu čia skirti daugiau dėmesio šiam klausimui ir pasiekti apčiuopiamesnių rezultatų.
– Tačiau R.Paksas kalba apie sienos apsaugą – ne apie tuos migrantus, kuriuos mes žadame priimti, o apie nelegalių migrantų srautus, kurių laukiama.
– Analizuojant visą gaunamą informaciją tiek iš ES, tiek vidinę, ypač kai ėmė veikti sutartis dėl ES ir Turkijos, yra tokia galimybė – tikrai negąsdinu nieko, kad būtinai taip bus, bet gali būti alternatyvūs keliai nelegalios migracijos iš Turkijos per Juodąją jūrą, Ukrainą į Lenkiją, arba iš Turkijos į Rusiją ir iš ten į Baltijos šalis ir Skandinaviją.
Mano tikslas yra užtikrinti kiekvieno gyventojo saugumą ir valstybės saugumą. Išorinės ES sienos turi būti apsaugotos, reikia skirti atitinkamą dėmesį tiek techninių sprendimų diegimui, pasieniečių pasirengimui, kad jų būtų pakankamai.
– Gal jums asmeniškai R.Paksas jau yra nurodęs, ko iš jūsų tikisi? Jei taip, tai kokius darbus jums asmeniškai sudėliojo?
– Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, kaip delegavusios mane partijos pirmininkas, tiesiog išreiškė pageidavimą, kad būtų dirbami darbai ir pasiekti tam tikri rezultatai.
Ir partijos pirmininkas, taip pat, kaip premjeras, nurodė, kad pasigenda konkretesnių rezultatų regioninės politikos srityje.
– Specialiosios tarnybos jums turi nuolat teikti surinktą informaciją apie esamą situaciją ir galimas grėsmes. Gal jau spėjote sužinoti kažką tokio, į ką taip pat reikės koncentruotis?
– Šioje srityje man nieko naujo nėra – ir anksčiau ją gaudavau, kai buvau departamento direktoriumi. Kelerius metus buvo akcentuojamas analitinių gebėjimų stiprinimas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, kaip kriminalinės žvalgybos padalinys, teikia ir analizuoja situaciją, susijusią su pinigų plovimu, mokestiniais tyrimais, neteisėtos paramos gavimu. Policija savo ruožtu dirba, valstybės sienos apsauga dėl nelegalios migracijos...
VRM tuos duomenis analizuoja ir mes matome grėsmes bei nusikalstamumo tendencijas. Tai yra pagrindų pagrindas visų darbų planavimo ir strateginio planavimo.
– S.Skverneliui darbas ministro poste tapo tramplinu į politiką. Kaip manote – gal tai nutiks ir jums? Ar svarstote tokią galimybę?
– Pasakysiu atvirai – dar anksti kalbėti. Tikrai nesakau griežto „ne“, bet nesakau ir griežtai „taip“. Visi variantai yra svarstytini.
– Iš posto pasitraukus S.Skverneliui sukilo pareigūnų profsąjungos – siuntinėjo laiškus, kuriuose jums buvo negailima karčių žodžių. Jūs vadinamas Raimundo Palaičio (buvusio vidaus reikalų ministro, – aut. past.) „produktu“, kuris apčiuopiamų rezultatų nepasiekė. Premjeras tai pavadino politikavimu. O kaip tai vertinate jūs? Ar jaučiate turintis pareigūnų pasitikėjimą?
– Norėčiau patikslinti, kad ne visos profesinės sąjungos išsakė kritiką, o tik dalis. Mano pozicija tokia, kad kiekvienas gali reikšti savo nuomonę.
Yra kita pareigūnų dalis, kitos profsąjungos, kurios laikosi garbingos pozicijos – nei giria, nei peikia.
Tai yra kelių profesinių sąjungų nuomonė ir aš nenorėčiau plačiau jos komentuoti. Yra kita pareigūnų dalis, kitos profsąjungos, kurios laikosi garbingos pozicijos – nei giria, nei peikia, o yra atviros bendradarbiavimui.
Aš noriu pakviesti visas profesines sąjungas susitikti, aptarti, ką mes galime nuveikti. Aš atviras dialogui, manau, kad turime dirbti kaip komanda.
– S.Skverneliui buvo reiškiama kritika, kad jis labiausiai rūpinosi tik policininkais, o kitus pareigūnus pamiršo. Ar tai tiesa?
– Nenoriu vertinti buvusio ministro pozicijos ir darbų, noriu atkreipti dėmesį, kad VRM yra atsakinga už kitas ne mažiau svarbias sritis. Stengsiuosi skirti dėmesį visoms vienodai, išsigryninti po vieną kitą prioritetą.
– Profsąjungos savo laiške teigė, kad ir jūs kol kas kalbėdamas apie naujus darbus kalbate išskirtinai apie policininkus, nors bėdų yra ir kitur – tik 30 proc. valstybės sienos stebima vaizdo kameromis, ugniagesiams gelbėtojams trūksta įrangos, o jų atlyginimai yra mažiausi sistemoje.
– Kurie klausimai viešoje erdvėje buvo iškelti, aš ir pasistengiau į juos atsakyti. Nereikia manyti, kad vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas per šešis mėnesius išspręs per dešimtmečius susikaupusias problemas.
Finansavimo problemos yra jau senos, bet aš esu didelis optimistas: yra priimtas naujas vidaus tarnybos statutas, kurį pats inicijavau, priimti visi poįstatyminiai teisės aktai, tiesiog turime susitelkti įgyvendinti tai. Pinigų visada trūksta, viešasis saugumas yra brangiai kainuojanti sritis – kiek tu skirsi, tiek visada bus mažai. Todėl reikia nustatyti prioritetus, ką mes norime padaryti, kokią įrangą nusipirkti ir, manau, kad viskas bus gerai.
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo santykius su S.Skverneliu, kaip sekėsi kartu dirbti? Jis apie jus atsiliepė neigiamai, sakė, kad esate neiniciatyvus.
– Nepykite, bet gerbiu nuomonę buvusio ministro, nekomentuosiu jos. O mūsų santykiai darbiniai. Tiek, kai buvau departamento direktorius, kuris koordinuoja teisėsaugos, vidaus reikalų sistemos institucijų veiklą, mūsų darbiniai santykiai buvo su ponu S.Skverneliu, tiek kai jis buvo generalinio komisaro pavaduotojas, tiek kai buvo generaliniu komisaru, tiek kai buvo ministras.
– Gal buvo koks įvykis, dėl kurio tarp jūsų perbėgo juoda katė?
– Ne, nemanau.
