Miestas dar miegojo, o aš jau vykau į darbą. Nuo 7 iki 19 val. – tiek truko mano pirmoji ir, ko gero, vienintelė pamaina BPC.
„Reikėjo ateiti penktadienį vakare arba po pašalpų mokėjimo, tada savaitgalis ištinka ir viduryje savaitės“, – šmaikštavo mane pasitikusi Jolita, vos atvėriau BPC duris.
Tą patį paskui išgirdau iš kiekvieno sutikto BPC darbuotojo. Pasak jų, pirmadienis – viena lengviausių dienų prie 112 telefono.
Reikėjo ateiti penktadienį vakare arba po pašalpų mokėjimo, tada savaitgalis ištinka ir viduryje savaitės.
„Bus kokių pasigedusių po savaitgalio daiktų ir smulkių įvykių“, – perspėjo ir visą dieną su manimi savo darbu pasiryžusi dalintis Diana.
Ji BPC dirba jau ketverius metus. Sako, kad šis darbas niekada netaps rutina. Gal atrodys, kad jau prie visko pripratai, ir viską žinai, tačiau staiga vėl pasitaikys kokia netipinė situacija. Dianai iki šiol labiausiai įsiminė atvejis, kai jai budint 112 prisiskambino savižudybei pasiryžęs vaikinas. Už reakciją tos kritinės situacijos metu Diana gavo apdovanojimą.
„Skambino vaikinas. Sako: „pasikarsiu, išsiskyriau su mergina“. Adreso savo nesako, tik po kokių dešimties minučių pokalbio pavyksta išsiaiškinti, kad jis tūno sandėliuke netoli namų. Pasiunčiau pareigūnus ten ir toliau su juo šnekėjausi, guodžiau. Atrodė, kad jis visai nurimo, net pradėjo su manim flirtuoti. Tačiau tada atvyko pareigūnai ir jis išgirdo lojant šunis. „Čia tu atsiuntei juos? – ėmė šaukti vaikinas. – Tai dabar klausyk, kaip juos žudysiu, turiu peilį“. Įspėjau pareigūnus, kad vyras ginkluotas, bet jis vis tiek sugebėjo juos sužeisti“, – prisiminė BPC darbuotoja.
Apvogė žmona
Mūsų rytas prasidėjo kur kas ramiau. Vos po 7 val. ryto paskambino vyriškis, kuris mane, BPC „naujokę“, gerokai pralinksmino.
Paskambinęs vyras piktinosi, kad jo žmona neįleidžia į namus, atėmė piniginę su „valdiškais pinigais“ ir mobilųjį telefoną. „Smurtas artimoje aplinkoje“, – į grafą savo kompiuteryje įvykio apibūdinimą įrašė Diana.
„Juk niekas nesmurtauja“, – pamaniau sau. Lyg išgirdusi mano mintis kolegė tučtuojau paaiškino. „Kai vyras ir žmona ar giminės kokie konfliktuoja, visos tokios situacijos patenka į šią kategoriją, nes, jeigu net nėra tiesioginio smurto, kažkokių rimtesnių nesutarimų yra, jei mums skambina“, – teigė Diana.
Po šio skambučio vienas po kito pasipylė pranešimai apie technines avarijas. Žmonės skambino 112, nors įvykiuose nepasitaikė nukentėjusiųjų, o kaltininkas nekėlė įtarimų ir pripažino kaltę. „Ar neužtektų užpildyti deklaraciją“, – ramiai aiškino Diana, taip sumažindama darbo policijai, o ir sutaupydama įvykio kaltininkui apie 30 eurų.
Vėliau skambinusi moteris dar pasidalijo rūpesčiu dėl, kaip įtariama, neblaivaus viešojo transporto autobuso vairuotojo. Ši informacija nedelsiant perduota policijos pareigūnams. Tiesą sakant, visi pranešimai tučtaujau perduodami pareigūnams. Jie nusprendžia, ar į įvykį lėkti per penkias minutes, kaip reagavo į apie bandymą išprievartauti ir sumušimą pranešusios moters skambutį, ar galima užtrukti ir valandą, jei kreipiamasi dėl prieš kelias dienas apvogto sandėliuko.
Laikas – pamokų ritmu
Prieš pat 9 val. į BPC pradeda skambinti vaikai. Pasak Dianos, kai reikia, vaikai geriau nei suaugusieji moka susivaldyti ir pasakyti adresą, kas atsitiko ir kokios pagalbos jiems reikia. Tačiau pirmadienį skambinantys vaikai nieko nesako. Tiesiog ragelyje girdisi mokyklinis triukšmas. „Pertrauka prasidėjo“, – konstatuoja Diana.
Ir iš tiesų. Tokių skambučių iki pat popietės vis sulaukiame lyg pagal laikrodį – lygiai kas 45 minutes.
Lietuvoje kaimų tokiais pačiais pavadinimais labai daug, kartais jie net vienoje seniūnijoje, o žmonės nemoka pasakyti, kuriame iš jų gyvena.
Kalbėtis su BPC pirmadienį panoro vos keli vaikai, tačiau skubios pagalbos jiems neprireikė, tik norėjo pasikalbėti.
Diana pasakoja, kad labai dažnai atsiliepusi išgirsta kūdikių gugenimą. To paaiškinimas visai paprastas – tai mamos savo vaikučiams įduoda nebenaudojamus telefonus žaisti ir nė nesusimąsto, kad paskambinti į BPC visai nereikia SIM kortelės.
Tokius „nekortelinius“ skambintojus BPC atskiria – jų skambučiai kompiuteryje žybsi raudona spalva. Tai nereiškia, kad visi be kortelių skambinantys neturi, ką pasakyti, tačiau dauguma tikrai tėra piktybiniai „majakų“ mėtytojai arba keikūnai.
Kai kurie jų BPC budėtojų labai gerai žinomi. Štai viena moteris iš psichiatrinės ligoninės nuolat skambina „pranešti“ apie prekybos centruose pardavinėjamą žmogieną, kanibalizmą. Kita nuolatinė BPC klientė vis skaito iš anksto parengtą tekstą, o gale prideda „žurnalistė specialiai laikraščiui“.
Nesugeba pasakyti adreso
Pirmosios dvi valandos darbo praskriejo akimirksniu. Rytinės piko avarijos, ant kelio gulintis partrenktas stirniukas ir keli medikų pagalbos prašymai dėl prastos savijautos, nualpusios draugės ir kitų kasdienių problemų.
Nieko labai rimto. Tik nepertraukiamas skambučių srautas. Padedi ragelį ir vėl čirškia.
Kai vienas pilietis bandė pasakyti savo adresą, taip ir nesupratau, ar jis skambina iš Lazdijų, ar iš Lazdijų kaimo, ar iš Lazdijų stotelės.
Ne visus skambinančius labai lengva suprasti. Kai vienas pilietis bandė pasakyti savo adresą, taip ir nesupratau, ar jis skambina iš Lazdijų, ar iš Lazdijų kaimo, ar iš Lazdijų stotelės. Liežuvį sunkiai verčiantis vyras pasakė visus tris variantus.
Diana šioje situacijoje susigaudo greičiau. Ji keliskart perklausia pašnekovą ir vargais negalais nustato jo buvimo vietą.
Tiesa, pripažįsta, kad ne visada išsiaiškinti, iš kur skambina žmogus, lengva. O adresas – esminė informacija BPC, mat pagal jį nusprendžiama, kokio miesto policijai, medikams ar ugniagesiams perduoti žinutę ir kur pareigūnams važiuoti.
„Kartais sunkiausia išgauti adresą. Atrodo, žmonės nežino, kur gyvena. Be to, būna kuriozų, nes Lietuvoje kaimų tokiais pačiais pavadinimais labai daug, kartais jie net vienoje seniūnijoje, o žmonės nemoka pasakyti, kuriame iš jų gyvena. Taip pat painu yra nustatyti adresą, kai skambinama iš sodų bendrijų, nes žmonės sako ne adresą, o sklypo numerį“, – pasakojo Diana.
Jai kartą teko patirti ir tokį atvejį, kai žmogus kalbėjo tik lenkiškai ir užsispyręs kartojo esąs Paliankoje. Kad tai yra Lyglaukiai operatorei pavyko nustatyti tik dėl to, kad ji pati kilusi iš Vilniaus apylinkių ir supranta lenkų ir rusų kalbas.
Sakau, o gal galima adresus ir kitas detales sutikslinti panaršius internete? Paaiškėja, kad BPC operatoriai neturi galimybės naršyti. Daugiausiai jie gali pasinaudoti maps.lt, suvesti objektą į „Google“, o į pačius interneto puslapius patekti – nebeleidžiama.
Diana sako, kad tai nėra tik gerai. Ji abejoja, ar operatoriai net ir turėdami galimybę, internete užsiimtų asmeniniais reikalais, nes tam paprasčiausiai darbe nėra laiko. O va surasti informacijos būtų lengviau, įsitikinusi ji.
