„Tai be proto didelis skaičius. Tos nuorūkos keliauja visur: į pakeles, pamiškes ir į vandenį. Atkreipkite dėmesį – ir poilsiautojai, ir žvejai meta nuorūką į vandenį, ją vanduo kažkur nuneša“, – pabrėžia L. Jonauskas.
Lietuvoje kasmet parduodama iki 3 mlrd. cigarečių. Vadinasi, susidaro tiek pat nuorūkų, o jose lieka tūkstančiai nuodingų toksinų, dervų, kancerogenų. Nuorūkos, patekusios į vandens telkinius, juos iš karto užteršia, nes nikotinas tirpsta vandenyje, tačiau niekur nepranyksta.
Aplinkos ministerija vykdo kampaniją „Nemesk bet kur nuorūkos“. Anot aplinkos viceministro L. Jonausko, galbūt daugybė besimėtančių nuorūkų taip nekrinta į akis, kaip, pavyzdžiui, miške numesta padanga.
„Tačiau, jei gerai apsidairytumėte, ir gatvėje, ir poilsio zonoje, ir miške, ir paplūdimyje, ir prie ežero, ir prie jūros – visur pamatytumėte daugybę nuorūkų. Atidžiau pažiūrėję, tikrai jų rasite – ir ne vieną, o daug. Kai pradedi kreipti dėmesį, pasirodo, kad jų pilna visur: prie darželių, prie balkonų, prie daugiaaukščių namų, žolėje prie vaikščiojimo takų“, – vardija aplinkos viceministras.
Jo žodžiais, šalimais peleninės, kur praeinant būtų galima išmesti nuorūką, – nė su žiburiu nerasi. Tokių esą nebent kur nors Vilniaus centre, Gedimino prospekte, bet ne miegamuosiuose rajonuose.
L. Jonausko teigimu, Japonijoje paplitęs šios problemos sprendimo būdas – nešiojamos peleninės, kurias žmogus turi su savimi, gali užgesinti ir išmesti, tačiau Lietuvoje tokiomis niekas nesinaudoja.
„O pajūryje, kur suvažiuoja visa Lietuva, tiesiog madinga tas nuorūkas sėti, sodinti, slėpti į smėlį. Nežinia, ko jie tikisi, kas išaugs. Bet ant to smėlio sėdėti nei smagu, nei gera, juolab – ir nesveika“, – pastebi aplinkos ministras.
Pasak jo, cigarečių filtrai biologiškai nėra skaidūs. Tai reiškia, kad jie savaime nesuyra, o nuorūkose lieka daugybė nuodingų medžiagų.
„Vieną kubą vandens viena nuorūka gali užteršti tiek, kad tas kubas vandens tampa visiškai nebetinkamas gyvybei. O jei bent 0,001 dalis nuorūkų atliekų, kiek susidaro Lietuvoje, patektų į vandenį, būtų užteršta tiek vandens, kiek tilptų į 1 200 olimpinių baseinų“, – pabrėžia L. Jonauskas.
Paklaustas, ar tabako gamintojai nemoka mokesčių už aplinkos teršimą, L. Jonauskas teigia, kad kol kas – ne, bet toks mokestis gali atsirasti.
Jis sako, kad daugiausia nuorūkos metamos ant žemės, tačiau nemaža dalis jų patenka ir į vandens telkinius.
„Tai be proto didelis skaičius. Tos nuorūkos keliauja visur: į pakeles, pamiškes ir į vandenį. Atkreipkite dėmesį – ir poilsiautojai, ir žvejai meta nuorūką į vandenį, ją vanduo kažkur nuneša“, – tvirtina aplinkos viceministras.
Paklaustas, ar tabako gamintojai nemoka mokesčių už aplinkos teršimą, L. Jonauskas teigia, kad kol kas – ne, bet toks mokestis gali atsirasti.
„Jis gali atsirasti būtent dėl aplinkosaugos. Yra įvairių mokesčių, akcizų, kurie keliauja įvairioms problemomis spręsti, o tarp jų – ir sveikatos problemoms, tačiau aplinkosaugos problemoms spręsti, kalbant apie taršą, kurią daro nuorūkos, kol kas lėšų neskiriama. Bet manau, kad tikrai įmanoma papildomai apmokestinti cigaretes“, – dėsto aplinkos viceministras.
L. Jonausko nuomone, bet kur mėtomų nuorūkų būtų daug mažiau, jei tik būtų pakankamai šiukšliadėžių, bet šiukšliadėžėms pastatyti reikia lėšų. Jų taip pat reikia specialiems įrenginiams, skirtiems paplūdimiams valyti.
„Paplūdimiams skirti specialūs aparatai, mašinos, kurios filtruoja smėlį, išvalo jį. Tokiu būdu ten nebelieka nuorūkų. Tai irgi yra vienas iš variantų. [...] Reikėtų tokius aparatus nupirkti ir retkarčiais valyti jais paplūdimį, kad tokių problemų nebūtų“, – mano L. Jonauskas.
Jis svarsto, kad galbūt daugiau dėmesio reikėtų skirti ir kontrolei. Tačiau, aplinkos viceministro manymu, prie kiekvieno rūkaliaus aplinkosaugininko tikrai nepastatysi.
„Mes skleidžiame tas mintis kiek įmanoma plačiau, kad jos pasiektų kuo daugiau žmonių. Gal jie patys susimąstys, kiek nuorūkų primėtyta aplink, gal patys galvos, kur tą nuorūką padėti“, – viliasi aplinkos viceministras.
