Ketvirtadienį įspėjamąjį 2 valandų streiką paskelbė darželių auklėtojai, mokytojai ir aukštųjų mokyklų darbuotojai. Lietuvoje nuo 8 iki 10 val. ryto nedirbo beveik 400 ugdymo įstaigų švietimo profsąjungų narių. Tačiau Kaune, Kauno miesto savivaldybės žiniomis, streikavo vos dviejų švietimo įstaigų darbuotojai. Iš viso jų – 15. Pasklido kalbos apie Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus nurodymą direktoriams nestreikuoti. Šių kalbų išsigynė skyriaus vedėjo pavaduotoja, atliekanti vedėjo funkcijas Ona Gucevičienė. Pasak jos, streikuoti ar ne, išsakyti savo nuomonę – kiekvieno pedagogo pasirinkimas ir pilietinė teisė.
Vien Kauno miesto savivaldybei pavaldžiose bendrojo ugdymo mokyklose dirba 2057 mokytojai (pagrindinė darbovietė ir pareigybė). Kyla klausimas: ką gi tuomet reiškia tokie menki, jei visai ne niekiniai, streikavusiųjų skaičiai? Ar Kaune šimtai pedagogų yra patenkinti savo profesine padėtimi? O galbūt jie ko nors baiminasi, pvz., galimo atleidimo iš darbo? Šiuos klausimus aptarėme su vienintele, savivaldybės teigimu, į streiką Kaune stoti pasiryžusia mokytoja – 47-erių metų I.Pagrandiene.
– Ingrida, kaip jaučiatės būdama vienintele Kaune streikavusia mokytoja?
– Dabar pakankamai gerai (nusijuokė). Nebuvau aš viena – Lietuvoje vyko masinė protesto akcija. Tad nelabai ir vieniša jaučiausi.
– Kiek metų užsiimate pedagogine veikla?
– 28-erius metus. Ir visus juos praleidau Šančių mokykloje. Esu anglų kalbos mokytoja. Niekuomet nesinorėjo keisti darbo. Tai labai puiki mokykla. Pati ją baigiau. Čia užaugau, čia grįžau dirbti. Neturėjau kitokio noro. Be to, mano klasės auklėtoja buvo anglų kalbos mokytoja. Galbūt tai turėjo įtakos pasirinkimui.
– Ar per tuos tris dešimtmečius mokytojo profesijos prestižas visai sumenko, o situacija tapo tokia nepakeliama, kad prireikė net streikuoti?
– Turėjau ne vieną streikų praktiką. Tai – gal trečias ar ketvirtas mano streikas. Jei situacija gerėtų, tokių dalykų juk nevyktų. Vienuose taškuose situacija ne visai išspręsta, kituose – iš viso gal net nepradėta spręsti.
– Jei reikėtų įvardyti tris didžiausias problemas, su kuriomis jūs, kaip mokytoja, susiduriate šiandieną, ką įvardintumėte?
– Visi pritariame bendriems streiko reikalavimams. Pirmiausia – finansiniai dalykai. Visais lygmenimis: ikimokyklinio ugdymo ir socialiniai pedagogai – taip pat mūsų kolegos. Antra – Vyriausybės nevykdomi įsipareigojimai. Juk visi laikomės įstatymų. Jeigu mes pradėtume nesilaikyti įsipareigojimų, padėtis negerėtų, ar ne? Per visą laikotarpį, kiek dirbu, visoje švietimo sistemoje tų rimtų poslinkių, žingsnių į priekį, kaip yra deklaruojama, buvo labai mažai. Jie itin reti. O dar mokytojo vardas, saugumas, prioritetų įvertinimas...
– Ar galėtumėte atvirai įvardyti, kokią algą gaunate?
– 849 eurai. Turiu auklėjamąją klasę, dirbu visu etatu. Ir ši alga jau yra didesnė dėl turimos kvalifikacijos, darbo stažo. Esu pasiekusi lubas – kilimas baigėsi, alga stabilizavosi. Dar yra vienas žingsnis, bet jis įtakos algos dydžiui neturėtų. Tai, kas įmanoma iš mano pusės, yra padaryta. Tačiau tai nėra pakankamas apmokėjimas.
– Koks, jūsų nuomone, būtų orus atlyginimas? Atlyginimas, kurio pageidautumėte, kurio vertas mokytojas, jūs pati?
– (Pasitarusi su kolegomis). 1,5 tūkst. eurų į rankas. Žinoma, visų poreikiai skirtingi. Ir gyvenimo sąlygos skirtingos. Kitam ir 2 tūkst. gali reikėti pragyvenimui. Svarbu, yra sutuoktinis ar ne šalia.
– Tai yra beveik dvigubai tiek, kiek dabar uždirbate.
– Taip.
– Pritartumėte, kad darbo aplinka nelengvėja, kad mokiniai tampa vis labiau nedrausmingi, mažiau pažangūs? Kad anksčiau taikyti metodai, norint suvaldyti klasę, nebeveikia?
– Ne. Būna įvairiai. Priklauso nuo konkrečių metų. Tai, kad vaikų su spec. poreikiais daugėja, – faktas.
– O jaunų mokytojų ar įsilieja į kolektyvą? Ar vis dėlto jaučiate, kad tos pajėgos mokytojų su kiekvienais metais vis menksta?
– Jaunų mokytojų, kurie masiškai įsilietų į kolektyvą, neturime.
– Dirbate jau beveik tris dešimtmečius. Pati būtumėte pasiryžusi užleisti pozicijas jaunesniam pedagogui? Juk situacija negerėja, tik prastėja.
– (Nusijuokia). Aš manau, kad dar galiu. Iki užtarnauto poilsio dar labai toli.
– Kaip susiklostė tokia situacija, kad Kaune lapkričio 28-ąją streikavote tik jūs vienintelė? Ko išsigando kolegos? Bijo prarasti darbą? Patenkinti darbo sąlygomis?
– Kad patenkinti situacija mokytojai Kauno mieste – mažai tikėtina. Jie vis tiek pasisako tam tikrais klausimais. Mažai girdėjusi, kad būtų kas labai patenkintas. Galimi du scenarijai: žmonės patys apsisprendžia, gyvenimiškos problemos, o gal ir kokia įtaka daryta.
– Ar iš kokios kolegės, nesvarbu, jūsų ar ne jūsų mokyklos, išgirdote kalbas apie spaudimą nestreikuoti?
– Ne. Tik stebiu faktus ir darau išvadas. Mes teikėme streiko komitetui duomenis. Per savaitę tie duomenys keitėsi, iš pradžių buvo vieni, šiandien – kiti. Dalyvių skaičius smuko. Jis šiaip sau negalėjo nukristi. Galėjo, bet kad tai įvyktų beveik tą pačią dieną, panašiu metu ir visi iš karto... Tai įvyko šį antradienį (lapkričio 26 dieną – aut. past.). Tai verčia susimąstyti. Tas faktas kelia nerimą. Kažkas čia buvo ne taip. Mokyklos tvarkėsi dokumentus, ruošėsi, derino klausimus, ir staiga toks skaičius žmonių vienu metu pakeitė nuomonę.
Kokios to priežastys? Iš streikų praktikos gali būti tik dvi: darbuotojai apsigalvojo arba galima kita versija. Tiksliai negaliu nieko įvardinti, nes situacijos labai įvairios. Ar daryta įtaka, negaliu įrodyti. Niekas negali būti verčiamas streikuoti ar atsisakyti streikuoti. Bet kaip taip staiga žmonės gali pakeisti nuomonę?
Tas faktas kelia nerimą. Kažkas čia buvo ne taip.
– Jūsų mokykloje tarp mokytojų vyko pasitarimai dėl streiko? Pasklido kalbos, kad švietimo skyrius nurodė mokyklų direktoriams nestreikuoti. Kokia tokio scenarijaus tikimybė?
– Nei patvirtinti, nei paneigti to negaliu. Taip, mano įstaigoje iš pradžių valią streikuoti išreiškę darbuotojai atsisakė streikuoti. Jie turi tokią teisę. Tai įvyko ne paskutinę naktį. Dėl to, kad streikui pasiryžusiųjų skaičius krito, kaip minėjau, išvadas galima daryti visokias.
– Kodėl jūs neapsigalvojote? Šviesiai tiesiai paklausiu: nesijaudinate dėl savo darbo vietos?
– Su mokyklos vadove kurį laiką derinome visus dokumentus. Tai nėra padaroma per naktį. Viskas buvo aptarta. Juk streikas nėra nukreiptas prieš mokyklos vadovą ar miesto merą. Pagal visus reikalavimus abi pusės turėjome įsipareigojimą pasiderinti dėl ugdymo proceso. Viskas padaryta.
– Dar taip palankiai sutapo, kad šiandien, streiko dieną, jūs neturėjote pamokų, tad ugdymo procesas nesutriko.
– Man tai – metodinė diena.
– Kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jūsų streikas?
– Viskas atlikta pagal streiko darbų eigą. Gauname streiko komiteto nurodymus, turi būti išlaikyti terminai. Vadovai gauna įspėjamuosius raštus, rašome sutarties protokolą, nutariama, kaip bus apmokėta už tas valandas, kol streikuojama. Sutarta ir dėl to, kaip vyks ugdymo procesas. Šiandien 8 valandą buvau iš anksto numatytoje streiko vietoje – mokyklos koridoriuje. Buvo parašyta, kad tai – dviejų valandų įspėjamasis streikas, kad Vyriausybei yra iškelti reikalavimai.
– Lietuviai – kantrūs žmonės. Ar streikai reiškia, kad kantrybės taurė perpildyta net ir patiems kantriausiems?
– Manau, kad taip. Yra įstatymas. Streikas – viena iš įstatymo dalių, kuria naudotis darbuotojai turi teisę ir gali. Jei kitaip neįmanoma susitarti... Pažadai duodami metai iš metų, o veiksmas vyksta itin lėtai. Biudžeto svarstymas vyksta, mokytojai vėl palikti už borto. Turėtų tuomet jau mokytojai pasinaudoti galimybe ir išreikšti protestą, išsakyti savo valią.
Nepasakyčiau, kad mokytojai iki šiol mėgo tylėti. Ne pirmas streikas. Mokytojai – tie žmonės, kurie išsako savo valią. Dabar prie mūsų jau prisijungė kitos socialinės grupės. Negaliu pasakyti, ar valstybė turi, ar neturi lėšų. Bet reikia bent ieškoti jų, kalbėtis, atsakyti už savo žodžius. Gal atsakingiau sutarties punktus tuomet reiktų derinti? Nereiktų muilinti žmonių, pažadais jų nemaitinti. Būti teisingesniems ir konkretesniems.
– Ar, atsižvelgus į visą situaciją, jaunam žmogui vis vien patartumėte studijuoti pedagogiką?
– Taip. Tai labai kūrybingas darbas. Labai kūrybingas. Nėra monotonijos. Pats augi kiekvieną dieną. O jei dar patinka dirbti su vaikais...
– Jei dabar atsuktų kas laiką atgal, vis dar rinktumėtės pedagogo profesiją?
– Taip. Nes tai – mano pašaukimas. Reikėtų būti kitur, ir būčiau, bet kito kelio tikrai nesirinkčiau sąmoningai.
Kauno miesto savivaldybės duomenimis, Kauno ugdymo įstaigose yra jaučiamas kai kurių dalykų mokytojų trūkumas, dalis mokytojų dirba keliose mokyklose.
„Tačiau ugdymo procesui tas menkas trūkumas kol kas visiškai jokios įtakos neturi ir procesas vyksta sklandžiai. Savivaldybė šį trūkumą žino ir sprendžia. Savivaldybės lėšomis aukštųjų mokyklų dėstytojai turi galimybę įgyti mokytojo kvalifikaciją ir taip įsidarbinti švietimo įstaigose. Šiais metais baigs 12 aukštųjų mokyklų dėstytojų, kurie papildys bendrojo ugdymo mokyklas“, – 15min teigė Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, atliekanti vedėjo funkcijas O.Gucevičienė.
