VSD, pasakęs „A“, ištarti „B“ ir įvardyti konkrečius „Lietuvos priešus“, neišdrįso. Esą neturi įstatyminės teisės. Tiesa, kokie įstatymai trukdo, niekas nepaaiškino. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas tik numykė, kad ši VSD apžvalga tokia abstrakti, nes pirmoji, ir daugiau konkretumo pasiūlė laukti kitąmet.
Tuo tarpu žaliųjų organizacijos mano, kad tokiu pasakymu VSD metė parsidavėlių šešėlį visiems be išimties visuomenininkams ir žurnalistams, kritiškai pasisakantiems dėl Visagino atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo statybų. Todėl žalieji pareikalavo kuo skubiau pateikti konkrečius galbūt parsidavusių įstaigų pavadinimus ir faktus, įrodančius jų veikimą prieš Lietuvos valstybę. Tačiau nei VSD, nei NSGK to padaryti neketina.
Kalbama dešimtmetį
Buvusieji VSD vadovai prisimena, kad skelbti viešas saugumo veiklos apžvalgas buvo svarstoma kone dešimt metų. Saugumo departamentui 1998–2004 metais vadovavęs Mečys Laurinkus sako, kad nuo tokių apžvalgų viešinimo anksčiau sulaikydavo surinktų duomenų neapibrėžtumas, ypač, kai kalbama apie visuomeninius procesus, o ne susektus šnipus ar kitus mažiau rezonanso sukeliančius klausimus.
M.Laurinkus: Negalima taip daryti, kaip buvo padaryta, nes žmonės pradeda spėlioti ir prasideda spekuliacijos.
„Atsimenu, kai mes 2002 metais ruošėme ataskaitą ir norėjome skelbti viešai, tai daugiausia klausimų kilo dėl ataskaitos dalies apie visuomeninius procesus. Tada aš bei kiti sustojome ir nepaskelbėme apžvalgos būtent dėl šio klausimo, nes nebuvo aišku, kokiu pagrindu galėtume konkrečiai įvardinti grėsmes keliančius judėjimus.
Svarstėme, kad jeigu įvardytume, iškart iškiltų teisinio persekiojimo klausimas. Todėl nusprendėme, kad vis dėlto, jei nevyksta teisinis persekiojimas, negalima ir skelbti pavadinimų bei pavardžių“, – dėstė M.Laurinkus.
Pirmas blynas
VSD vadovu 2004–2006 m. dirbęs Arvydas Pocius taip pat svarstė galimybę teikti viešas ataskaitas visuomenei.
Jo nuomone, labai sveikintina, kad dabartiniam vadovui Gediminui Grinai apskritai pavyko tai padaryti.
„Tai buvo sena idėja ir pagaliau pavyko ją įgyvendinti. Mano laiku buvo daug diskusijų dėl formato, dėl pateikimo formos, informacijos apimties. Įtakos turėjo ir VSD santykis su NSGK, buvo svarstoma, kaip Seimo nariai pažiūrės. Buvo tokios vidinės peripetijos“, – aiškino A.Pocius.
Pasak A.Pociaus, jokia staigmena, kad pirmoji vieša VSD veiklos apžvalga sulaukė kritikos.
„Pirmas kartas visada būna kritikuojamas. Manykime, kad kitas variantas bus tobulesnis“, – įsitikinęs A.Pocius.
Po A.Pociaus VSD vadovu tapęs Povilas Malakauskas apie viešą saugumo veiklos apžvalgą nuomonę išsakyti atsisakė. Anot jo, apskritai apie VSD darbą turėtų būti kuo mažiau kalbama.
„Aš turiu savo nuomonę, labai kategorišką, bet viešai nekalbu šia tema, tik ekspertiniu lygmeniu su savo kolegomis galiu pasidalyti savo mintimis, o viešai, nemanau, kad buvę ar esami vadovai turėtų diskutuoti“, – savaitraščiui sakė P.Malakauskas.
Panašią poziciją išsakė ir 1993–1998 m. VSD vadovu dirbęs Jurgis Jurgelis. Susilaikydamas nuo komentaro jis aiškino, kad buvusiems VSD direktoriams kritikuoti dabartinio vadovo darbą būtų neetiška.
Nekorektiška forma
Tuo tarpu M.Laurinkus tylėti nelinkęs. Anot jo, VSD pasirinkta kalbėjimo apie visuomeninius reiškinius forma yra netinkama ir nekorektiška. M.Laurinkaus nuomone, VSD užlipo ant to paties grėblio, kurio baimintasi dar prieš dešimtmetį, kai dėl duomenų nekonkretumo viešų ataskaitų idėjos buvo apskritai atsisakyta.
M.Laurinkus teigia, kad VSD galėjo plačiau pasisakyti apie sugautus Lietuvoje užsienio valstybių šnipus, apie prevencinius veiksmus, kurių imtasi saugant strateginius objektus, užuot užuominomis dėstęs apie visuomeninius reiškinius ir užsienio valstybių bandymus daryti įtaką stabdant energetinius projektus.
„Tokiais atvejais žmonės visada laukia konkretaus įvardijimo, o jeigu jo nėra, tai labai daug atsiveria kelių spekuliacijoms, ypač, kai yra pateikiamos užuominos ir apibendrinimai. Ypač jautru tokius apibendrinimus daryti visuomeniniais klausimais“, – įsitikinęs M.Laurinkus.
Buvęs VSD vadovas mano, kad kalbant apie visuomenines organizacijas, partijas ir žiniasklaidą negalima mėtytis abstrakčiais kaltinimais, neįvardijant konkrečių pavadinimų ir pavardžių.
„Kai nėra pakankamo pagrindo kokios nors visuomeninės organizacijos atžvilgiu ką nors konkretesnio pasakyti, tai geriau visiškai nieko nesakyti. Dabar šešėlis metamas visoms žaliųjų organizacijoms, o tai yra nekorektiška. Negalima taip daryti, kaip buvo padaryta, nes žmonės pradeda spėlioti ir prasideda spekuliacijos“, – įsitikinęs M.Laurinkus.
M.Laurinkui nerimą kelia ir tai, kad abstrakčius teiginius apie užsienio šalių vykdomą antiatominę propagandą VSD paskelbė tuo metu, kai Seimas priiminėja su šiais klausimais susijusius įstatymus.
„Tai sukelia diskusiją, ar VSD nenori daryti spaudimo visuomenei, kad ji nekritikuotų, nepasisakytų prieš atominės elektrinės statybas“, – pastebi į politiką pasukęs buvęs VSD vadovas.
Estija gali daugiau
Viešos saugumo tarnybų veiklos apžvalgos yra įprastos Skandinavijos šalyse ir Estijoje. Ten nesibodima į ataskaitas įrašyti ir galbūt grėsmę keliančių organizacijų pavadinimų, su užsienio šalių žvalgybų tarnybomis galbūt bendradarbiaujančių asmenų pavardžių.
Tokia praktika galioja dėl to, kad, pagal įstatymus, tose šalyse pakanka, kad kuri nors organizacija būtų įspėta saugumiečių, ir ją būtų galima viešai sieti su užsienio slaptosiomis tarnybomis. Tačiau paskelbęs savo ataskaitą su pavadinimais ir pavardėmis, Estijos saugumas įvardintųjų vis tiek buvo įsuktas į teismų maratoną.
„Estijoje buvo paskelbtos trys pavardės, na ir kas? Galėjo ir pas mus jas paskelbti, o kas būtų pasikeitę? Ta apžvalga duota su paveiksliukais, kur aiškiai išdėliota nuo kairės ekstremos iki dešinės. Man atrodo, kad tai yra dar daugiau nei pavardės, kurias visi žinome“, – sakė NSGK pirmininko pavaduotojas Vytautas Bogušis.
Politologas Kęstutis Girnius: Nebūkime paranojikai
„Pirmoji VSD veiklos apžvalga buvo pirmas ne visiškai sėkmingas blynas. Apie užsienio grėsmes joje tikrai pasakyta per mažai. Tai, kad Lietuvoje veikia užsienio valstybių žvalgybos, tikrai niekam nėra naujiena, todėl, manau, buvo galima pasakyti bent kiek konkretesnių dalykų. Ypač, kai dabar internetas pilna visokių studijų apie tas užsienio organizacijas, per kurias bandoma daryti įtaką.
Dabar akivaizdu, kad ta apžvalga buvo viešųjų ryšių žaidimas, į ją pridėta visokių bereikalingų VSD pastatų nuotraukų, herbų, aprašymų, o esmės nedaug. Noras padirbėti viešųjų ryšių srityje taip pat nesmerktinas, nes VSD vardas tikrai nėra labai geras. Suprantu norą save pristatyti visuomenei, kad ji nemanytų, jog VSD – niekšų ir neišmanėlių klerkų įstaiga, bet pirmą kartą to kokybiškai padaryti, deja, nepavyko.
Kita vertus, nereikėtų sureikšminti tų pastabų, kuriomis pasakyta, kad su valstybės tarnautojais ar žurnalistais kitų valstybių diplomatai susitikinėja siekdami kažkokios slaptos informacijos. Nereikia būti paranojikais – nelaikau to užuomina, kad negalima su užsienio diplomatais bendradarbiauti. Pasidalijimas nuomone – tai ne darbas kitai valstybei.“
