Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, nors įvykis ir buvo nemalonus, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad reikia gilinti vairuotojų žinias apie psichosocialinę negalią turinčius asmenis.
Plačiau apie tai galite skaityti čia.
Susitiko pasikalbėti
Šią savaitę Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos „Žvelk giliau“ dalyviai susitiko su įmonės „Busturas“ darbuotojais – vairuotojais, kontrolieriais, administracijos atstovais pasikalbėti psichikos sveikatos tema.
Psichikos sveikatos ambasadoriai – tai savanoriai, kurie dalijasi savo išgyventa psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patirtimi, siekdami keisti neigiamas žmonių nuostatas, susijusias su psichikos sveikata, skatinti tolerantišką elgesį psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriančių asmenų ar jų artimųjų atžvilgiu.
Renginyje dalyvavo keturi psichikos sveikatos ambasadoriai – Daiva, Algimantas, Kristina ir Egidijus, kurie dalijosi savo patirtimi.
„Dažnai manoma, kad psichikos sveikatos sunkumų kyla tik kitiems žmonėms, tačiau tiesa ta, kad psichikos sveikatos sunkumą ar sutrikimą gali patirti bet kuris iš mūsų – jūs, jūsų šeimos narys, draugas, bendradarbis, kaimynas.
Labai tikėtina, kad kuris nors iš jūsų pažįstamų ar net artimų žmonių tokių sunkumų ar sutrikimų patiria, tik nežino, kaip jums apie tai pasakyti.
Dėl kitų žmonių požiūrio arba nežinojimo psichikos sveikatos sunkumų patiriantys asmenys nesulaukia pagalbos ir palaikymo. Daugelis jų jaučiasi izoliuoti, beverčiai ir gėdijasi būti tarp kitų“, – sako Asta Ivoškienė, „Žvelk giliau“ iniciatyvos koordinatorė Šiauliuose.
Pasak A.Ivoškienės, itin svarbu, kad nė vienas psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriantis žmogus nebijotų kreiptis pagalbos ir turėtų vienodas galimybes visose gyvenimo srityse: „Norime, kad požiūris į psichikos sveikatos problemas kistų, ji būtų tokia pat svarbi kaip ir fizinė sveikata, teikiant visas, ir keleivių vežimo, paslaugas“.
Kelionės visuomeniniu transportu
Autistiškų vaikų daugėja, jie tampa paaugliais, suaugusiais žmonėmis – daliai jų visuomeninis transportas bus vienintelė susisiekimo priemonė, mat tikrai ne visi galės vairuoti automobilius ar dviračius.
Valstybė remia negalią turinčių žmonių ir juos lydinčių asmenų keliones visuomeniniu transportu. Tad tikimybė, kad keliaudami sutiksime autistiškų keleivių ir jų artimųjų – didelė.
„Keliaujant su autistišku vaiku, iš anksto turi nusiteikti papildomiems iššūkiams, tačiau visų situacijų numatyti, o juo labiau surepetuoti, tikrai nepavyks.
Sūnui paaugus norisi, kad kelionės visuomeniniu transportu būtų saugios.
Gerai, jei kartu keliauja daugiau šeimos narių, bet kai į kelionę leidiesi dviese, kartais būna išties nelengva – tad supratingas žvilgsnis, ar palydovo traukinyje padrąsinimas „viskas gerai, nesirūpinkite“ – tikrai svarbu“, – teigia „Vilniaus lietaus vaikų“ narė ir iniciatyvos „Žvelk giliau“ koordinatorė Kristina Radžvilaitė.
„Kol sūnus buvo jaunesnis, bijojo net įeiti į traukinių peroną, nes sykį jį išgąsdino greitai pralėkęs traukinys. Bent kelerius metus jaukinomės stotį, traukinius. Po žingsnelį, bandydami atvykti į stotį, išeiti į peroną, trumpam įlipti ir išlipti, o galiausiai jau ir važiuoti.
Dabar kelionės teikia didelį džiaugsmą, jų laukiama lyg šventės. Todėl sūnui paaugus norisi, kad kelionės visuomeniniu transportu būtų saugios – jei kiltų kokių iššūkių, į vairuotoją, palydovą būtų galima kreiptis pagalbos“, – dalijasi Kristina.
Kiekvienas autistiškas vaikas ar suaugęs, kaip ir visi vaikai ir suaugę, unikalūs. Jei dėl emocijų valdymo, jutiminių ar elgesio ypatumų jam ir jo artimiesiems kyla iššūkių, kartu keliaujantys gali pasiteirauti, galbūt jiems reikėtų kuo pagelbėti. Bet tai ir viskas, ko iš bendrakeleivių tikimasi. Labiausiai tėvai nori išvengti nereikalingų pamokymų ar replikų.
Nematoma negalia
„Šiaulių lietaus vaikų“ valdybos narė Daiva Žičkienė ir jos vyras Algimantas Žička taip pat dalinosi savo patirtimi, auginant vienuolikmetį autistišką sūnų: „Jis gali nulaužti kompiuterio programą, tačiau kol kas tikrai negalėtų parvykti namo autobusu vienas. O juk taip norėtųsi, kad išmokytume jį, naudojantis programėle, parvažiuoti iš mokyklos. Bet kol kas tam tikrai nesame pasiruošę.“
„Kadangi esu ne tik autistiško vaiko mama, bet taip pat dirbu mokykloje ir kelionėse lydžiu raidos sutrikimų turinčius vaikus, suprantu, kokių iššūkių kartais kyla mūsų vaikams ir juos lydintiems – o kartu ir vairuotojams, kurie greičiausiai negali numanyti, kodėl vienas ar kitas vaikas yra lėtesnis, kažko nežino, o galbūt, sutrikęs, negali pasakyti žodžio ar nemoka atžymėti kelionės bilieto“, – sako Daiva.
„Busturo“ darbuotojai išgirdo ambasadorių pasidalijimus, uždavė klausimų jiems rūpimomis psichikos sveikatos temomis. Įmonės vadovai pažadėjo „Šiaulių lietaus vaikų“ nariams organizuoti ekskursiją po autobusų parką, pasikviesti apsilankyti ir mokyklos, kurioje dirba Daiva, mokinius.
Ieškoma sprendimų ir priemonių, kaip supažindinti bendrakeleivius su tuo, kad kažkam gali prireikti pagalbos
„Mes visi, kaip visuomenė, dar turime ko mokytis. Viena tų pamokų – suprasti ir priimti, kad žmonės gali būti įvairūs ne tik savo išvaizda, išore, atvirai matoma negalia – įprasta išvaizda gali neatskleisti nematomų dalykų, taip vadinamos nematomos negalios, neuroįvairovės, kurią turintys taip pat neretai susiduria su aplinkinių nejautrumu ar stigmatizuojančiu elgesiu“, – mano Kristina.
Kristina papildo, kad yra ieškoma sprendimų ir priemonių, kaip supažindinti bendrakeleivius su tuo, kad kažkam gali prireikti pagalbos: „Apie tokį poreikį lėktuve ar traukinyje mus jau gali informuoti saulėgrąžomis papuošta kaklo juostelė ar apyrankė.
Tokias juosteles keleivius vežančios įmonės gali įsigyti paslaugų teikimo vietoje arba kreipdamiesi į Lietuvos autizmo asociaciją „Lietaus vaikai“.
