„Paskutiniai poeto norai, išsakyti 2010 metų lapkričio 23 dieną čia, Lietuvos mokslų akademijos salėje, yra trys: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų išsaugotas lietuvių kalbos valstybingumas, kad būtų apgintas Tolminkiemis“, – šeštadienį kalbėdama prie trečiadienį mirusio poeto karsto sakė V.Daujotytė-Pakerienė.
Anot jos, tai norai, „kuriuos šiandien suvokiame kaip testamentą“.
V.Daujotytės-Pakerienės teigimu, J.Marcinkevičiaus kūryba yra didžio pasitikėjimo žmogumi kūryba. „Tai, kuo poetas buvo išbandytas gyvenimo, ir tai, ką patyrė ir ką liūdnai bei skaudžiai išsakė savo paskutinėje viešoje kalboje, ir tai kilo iš didžios vilties, kad bus išgirstas, kad kelsis Lietuvoje jaunos kilnios pajėgos, kad kils jauna poezija, kad viskas eis į gera. Juk neišnyksta nei šviesa, nei meilė, nei dvasia“, – tvirtino kalbėtoja.
Jos teigimu, J.Marcinkevičius – fenomenalus XX amžiaus antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios kultūros reiškinys, intensyviai veikęs tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai nekalbėta.
„Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Justinui Marcinkevičiui dera šis vardas. Jis uždėjo ranką ant pačios Lietuvos širdies“, – sakė V.Daujotytė-Pakerienė.
Pasak jos, J.Marcinkevičius pajuto „mentalinį tautos pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių ir pirmines liaudies dainos intencijas atitinkančių dainų, iškėlė istorinius tautos herojus ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio“.
Su poetu draugavusi literatūrologė pabrėžė, kad jo gyvenimas buvo garbingo gyvenimo pavyzdys, moralinė atrama – net sunkiausiais gyvenimo metais J.Marcinkevičius „į nieką nemetė akmens, net mesto į jį nesviedė atgal“.
„Aiškino save ir laiką rašydamas“, – sakė ji.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81 metai.
